Svarbiausi dalykai iš susitikimo su švietimo ministru.

Neabejoju jog daugelis susimąsto kiek ir kokių dalykų jie dar nepadarė, kokias galimybęs praleido. Jau senokai buvau ape tai pats pagalvojas. Tokios mintys ir raudonos arbatos puodelis paprastai priveda prie kitokių minčių.

Nepamišau jog praėjo jau nemažai laiko skirto mano paieškoms. Norint susivokti aš paprastai savęs paklausiu ar tikrai viską pardariau tiksliui pasiekti? Ir šį kartą tai tikrai ne.

Švietimo spragos.

Sekantis dalykas kas man įstrigo galvoje , tai pokalbis su man jau labai seniai pažystamu žmogumi. Su juo kaip ten bebūtų, nepaslaptis jog labai malonu kalbėtis apie kasdieniškus ,bet svarbius dalykus. Šį kartą kalbėjomės apie švietimą. (Man patinka jo įžvalgumas šia tema,kartais paglvoju jog jis būtų neblogas švietimo ministras ar bent jo patarėjas.) Kad ir kaip ten bebūtų, mūsų kalba nukrypo link sunkiai išsprendžiamos dilemos. Visi žmonės turi turėti lygias teises į vidurinės mokyklos išsilavinimą, tačiau kiekvienoje mokykloje yra mokinių kurie tiesiog kaip kokios rakštys subinėje. Jie nesimoko ir kitiems trugdo, tai daryti, aš nesakau jog jie beviltiški ar ką nors tokio. Paprasčiausiai 11 ir 12 kalsė akivaizdžiai ne ta vieta kurioje jie turėtų būti. Bet kaip padaryti,kad jū mokykloje sumažėtų? Su sąlyga jog mokykloje šių klasių moksleiviaiai dažnai lab būna pilnamečiai, galima būtų suteikti didesnę pasirinkimo teisę. Kaip kokioje aukšto išsilavinimo įstaigoje, nori eini į paskaitas , nori neini. Mamai ir tėčiui čia neskambintų, niekas tavęs čia nesivaikytų ,o lankomumas būtų skirtas tik atestavimui patikrinti. Tai ugdytų didesnį atsakomybės jausmą, neatleikia šio išbandymų iškristų ir “žaidimo”.

Svarbiausi dalykai iš susitikimo su švietimo ministru.

Vos tik sužinojau jog vyks tokio tipo prezentacija,net neabejojau jog privalėjau ten sudalyvauti. Taigi prezentacija vyko vienoje iš mūsų miesto gimnazijų. (Susitikimas su mokiniai vienoje gimnazijoje, susitikimas su mokytojais kitoje) . Mokinių kaip ir mokytojų nusiteikimas buvo ganėtinai negatyvus, “atvažiuos, gražiai pakalbės ir užsidės pliusą”.

Vakaras prieš tai apgalvojau svarbiausius klausimus ir kas mane domintų, su sąlyga jog savo ateities nesiejau su Lietuva (turiu omenija studijų , o dar nežinia kaip ten bus), tai ir nebuvau labai apsiskaitęs šiuo klausimu,kad parengčiau “suktesnius” klausimus. Bet labiausiai tai mane domino , Lietuvos spraga (motyvacija). Mat besiruošiantys studijuoti Lietuvoje , gali įstoti tik su sąlyga jog jie betarpiškai gerai mokysis. “How come?” galvoju , o kur talentas? Tas kuris gerai mokinasi nereiškia jog gabus toje srityje, ar turi ten patirties. Bet talentams VS moksliukams tenka nusileist šiuo atžvilgiu. Tad daugelis jų būna užtektinai drąsūs ir pasirenka alternatyvas, studijas užsienyje. Nes užsienis vertina tavo patirtį ir motyvacija. Dabar aišku atsirado motyvacijos rašymas, tuo metu dar nebuvo. Bet ar jis išsprendžia visas problemas? Mano nuomone , tikrai nevisas. Bučiau buvęs šiuo sprendimu neparastai sužavėtas,jei ne tas susitikimas su ministru.

Taigi buvau apsiginklavęs svaria nuomone ir šiokiais tokias klausim. Bet pamatęs mokinių skaičių , pačiame renginyje , nusprendžiau palaukti tinkamos progos, nes pats ministras taip pat nepėsčias,kad netektų pasidaryt gėdos. Buvo įdomu išgirst jo nuomonę.

Po jo neilgos prezentacijos, parastų pokštų pradėjau pastebėti ganėtinai įkyriai ryškėjantį jo bruožą. Klaidingą suvokimą mokslo pavadinkim “lengvumo” linkme. Trumpai tariant , jo suvokimu mokytis yra lengva ir tie kurie mokosi prastai, tai jie nenori siekti geriausio.Man vis galvoje palyginimas su muzikos grupėmis “sukosi”, tai muzikuoja visos grupės su mintim anksčiau ar vėliau tapti žinomais, bet tai jog jų muzika nėra geriausia iš geriausių , tai reiškiasi jie daro tai nenorėdami užlipti į viršūnę? WTF.

Šioje gimnazijoje daug organizuotų žmonių ir stebėdamas jų užsidegimą, kai kuriuose jaunesniuose mokiniuose už mane įžvelgiu dalelę savęs jų metuose. Tikėjau jog nemažai jų buvo atėję su tokiu pačiu klausimu, ir buvo. Pirmas turbūt skambėjo taip:” ..ką mums daryti jeigu per mūsų po pamokinę veiklą, neretai nespėjam tuo pačiu ir gerai mokytis.” -klausimą nebuvo atsakytą konkrečiai. Paskui sekė panašus ir antras ir trečias ir t.t. Bet į visus buvo atsakyta miglotai. Galiausiai pastebėjau jog į visus klausimus jis neatsakinėja konkrečiai. Atsakė tik į vieną kuris nebuvo susyjąs su švietimo ministerija. (Paty paskutinį).

Na ir pabaigai pora smulkmenų dar. Pati juokingiausia situacija buvo kai švietimo ministras paskė “aš už tai ,kad būtų suteikiamos visiems galimybės studijuoti kitur,jei esam Europos sąjungoje, kodėl tuo nesinaudot?” (čia apie studijas užsienyje) ” Ir apskritai kiek jūsų žada studijuoti užsienyje? Pakalkit rankas” (pakelia beveik visa salę) “ehmm, ehmm umm , nu netikėtas rankų miškas” net pats pasimetė.

Dar vienas pastebėjimas kurio nepasakė mano pažystamas. “Lietuvių kalbos egzaminas privalomas visiems, kūrybinė užduotis viena iš egzamino dalių. Nach** jos reikia jeigu ruošiesi stoti į inžinerija?”

Mokykitės mielieji,nes kitaip nebus.

Ps. buvau pamiršęs švietimo ministro rodytos skaidrės :

Renginiai mokyklose 14 18

Tik Tiksintis laikas.|Maybe Next Time

Kelios minutės iki penktadienio.

-Šį vakarą jau vėlokai ką nors naują daryti.

-Padarysiu rytoj .. Sutinki?

Nieko nesakiau ,atsiėdau ir pradėjau rašyti. Mintyse piešiau vaizdus iš pastarųjų kelių mėnesių. Pirmoji mintis buvo žingsniai, iš lėto vis greičiau ir greičiau žengiami kol galiausiai pradedu bėgti. Šį kartą man tai simbolizuoja išsilaisvinimą, iš tų kelių savaičių kurios mane dar kartą vertė labai niūriom spalvom piešti ateitį.

Savigrauža. Pirmas žingsnis link depresijos, tam tikrų vilčių dėjimas į žmones ,jau galėtų būti antras.Ir apskritai savigrauža visiškai nereikalinga mąstysenos dalis. Ji nei padeda išspręsti tau iškilusias problemas ,nei leidžia tau sąžiningai paliūdėti, dėl kokios nors priežasties.

Bėgimas dar kartą priminė kaip kartkartėmis norėčiau sugebėti atsukti laiką atgal.Nekartoti savo klaidų, klausytis valandų valandas man malonių žodžių.

 

Ašaros

 

“Bet matau tik sugraudins:D”

Tarytum tai pati blogiausia emocijų būsena. Kažin ar jų reikėtų gėdytis ir bijoti.

 

Ps. Foto daryta labai gero draugo.

“Kodėl taip dažnai tuos, kurie savi vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę.”

Skaitydamas J. Apučio "šūvis po Marazyno Ąžuolu" pabaigoje "užčiuopiau" mintį atspindinčią labai aktualia šių dienų problema. Gal tiksliau idėją , kuri aktuali žmonijai jau daugelį metų.

"Kodėl taip dažnai tuos, kurie savi vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats Dievas juos tokius mums būtų siuntęs?"

Greičiausiai dėl mūsų silpnumo.

Komentaras

“Aš jau esu nepatikus niekšams, o tai- teisumo įrodymas.”

Tai visiška nesąmonė, kuri tiesiog parodo tavo norą buti teisiai. Įrodyti “tavo tiesą “,be jokių įrodymų. Tai lyg pradinėję klasėje girdėta dainele  , jog kažkas pyksta už tiesą.

• Gudrus pasakymas nieko neįrodo.

Naujoji Karta – Indigo Vaikai : 11

Intarpas

Laukia krito besisukančios, nepaprasto lengvumo snaigės. Jis dar kartą dirstelėjo pro langą. Šio grožio nustelbtas, paniro į nostalgiškus prisiminimus. – Ar po galais klausaisi?! Nuo šūksnio net krūptelėjęs jis atsisuko. Šiandien tikrai ne jo diena ( pagalvojo). Ir nors nebežiūrėjo pro langą, toliau vis vien nebesiklausė. Jautė jisai nerimą, tarytum netolimoje ateityje jo kažkas lauktų. Kažkoks ne itin džiuginantis dalykas. Nerimas peraugo į pyktį, pastaruoju metu jis tikrai kenčia nuo nuotaikų kaitos. Po galais ar čia nuovargis? Tai kas tuomet? Apskritai pyktis kažkokia absurdiška žmogaus jausmų forma. Dėl kurios pasekmių paprastai tenka gailėtis. Net ir pavyde galima įžvelgti teigiamų bruožų,bet tik ne čia.

Vienintelis dalykas kuris jam buvo naudingas (šiuo metu) jog visa tai privertė labai reikšmingai ir prasmingai pamąstyti . Pažvelgti į save iš šalies. Pastaruoju metu apsėdusi pesimistiška nuotaika jo ilgokai nepaleido.

Prisiminimų vaizdiniai jam tiesiog bėgte bėgo prieš akis. Štai vidurvasaris ir jis stovi vešliai sužaliavusiame dobilų lauke. Akivaizdžiai prisimena, koks nuostabus tuomet būdavo, saulės kaitinamos žolės kvapas. Kaip būdavo smagu brautis per pieva lyg kokias džiungles, lipant į kalną. Kiekvieną kartą užmerkus matydavo savo pačio kojas skuodžiant iš visų jėgų, kol … Kol galiausias jo akyse viskas aplinkui tarytum apmiršta ir jis mato tik ją. „ O dabar tai tikrai baigiu išprotėti“ pagalvoja jis.

Išspręstas “postas”

Make you happy

Ko iš tavęs išmokau ,tai kantrybės. Ne kartą žvelgdamas į tam tikrą gyvenimo tikslą, ištikus negandai ir beprotiškai ilgai laukus , pradėdavau svarstyti ar visa tai yra man taip savarbu. Ar šie dalykai yra man beprotiškai reikalingi ,kad galėčiau aš tiek aukotis. Ir tuman parodei jog paprastai aš būdavau tik per žingsnį nuo savo tikslo.

Neiginys

Kartais geriau pasakyti ne, nei nenorom ir didvyriškai sutikti ir paskui pesimistiškai bumbėti jog tai rakštis subinėje.

Rašysiu trumpai ir tik esminius dalykus.

Susipažino jie du senokai.

Ji buvo graži , protinga. Ir nesuprantama. Kaip laukinis arklys, nuolat lakstantis ir sunkiai sutramdomas.

Dialogas (Neiginiai) :

• Negalėsiu niekur išeiti,nes mokysiuosi. (praėjo diena nei išmoko ką, nei niekur taip ir neišėjo – ne)
• Nesinaudoju kompiuteriu (nes niekados niekas nemato, o aš niekam ir nesakau , facebook nesiskaito ar ne?)
• Saugosiu save ir savo.. (umm na suprantat apie ką aš) ( Prabėgo metai, taip niekad ir nebuvo mylima.-ne)

Penktadienis

Vakar mačiau kaip klasiokė verkė dėl prastai parašyto anglų kalbos kontrolinio. Kontrolinis iš esmės turbūt kaip kontrolinis, bet esmė ,jog po jo ėjo moralinio tipo “pasakėlė”. Ji buvo teisinga,bet nežinia kiek veiksminga. “Pasakėlės” galas buvo su retoriniu klausimu. Ji kontrolinį parašė prasčiausiai. Aš neabejoju jog taip kartais nutinka, dėl nevilties, kai įdedama pastangų ir negaunama rezultato. Tačiau šiuo atveju galima tik palinkėti nepamiršti jog viskas ateina su laiku. Mokytojai tai nepatiko, mokytojoms apskritai tai nepatinka, nepatinka kai kas nors verkia. Netiesiogiai ,bet sudrausmina , leidžia visom išgalėm susiprast jog pats kaltas ir esi.

Šios situacijos atsainumas mane nejučiomis nukėlė kai kur giliau. Pasvarsčiau apie lietuviams būdingas charakterio savybes ir savybes kurio žmonėms reikėtų kratytis kaip velniui kryžiaus. Atsimenu kaip A. Mamontovas buvo užsiminęs jog lietuviai labai mėgsta būti dėl visko užtikrinti. Įrodinėti nepagrysta savo tiesą. Čia aišku galima padaryti įvairių išvedžiojimų ,bet esu su tuo susidūręs ne kartą. Juokingiausi momentai buvo, kai leisdavau pašnekovui suprast jog man jokio skirtumo ir net neturiu jokio noro veltis į beprasmes diskusijas. Tačiau pašnekovas net ir keičiant pokalbio tema primigtinai stengėsi įrodyti savo tiesa, tarytum tai būtų jam skaudi tema. Bet nebuvo.

Avatar = Pocahontas

Arba kaip kuriamos genialios istorijos.

Žiauru , bet buvo galima tikėtis.