I dont have anything to hide | Du skirtingi.

 

Labai daug žmonių net nesusimąsto kokie jie laimingi. Čia tokia kvaila žmonijos prigimtis , turiu ir noriu dar daugiau. Arba neturiu aš ir tu negali turėti. Taip vieni kitiems sugeba pridaryti sunkumų.Iš to išplaukia pavydas, kuris nebūtinai yra mūsų blogintis. Mano akimis jis skatina konkurenciją ir tobulėjimą – sveikas pavydas žinoma. O ne maniakiškas, nepilnavertiškumas. Sveiko proto, savim pasitikintis žmogus jaučia jog jam nereikia nieko įrodinėti, nei sau nei kitiems.

*

Beje šiandien įdomų teiginį išgirdau. Gyvenime daugiau klausimų nei atsakymų. Taip kartais tiesiog nutinka, jog klausimas veda klausima ir tikrojo atsakymo taip ir neina rasti. Ir taip būna, vienintelė bėda jog žmogaus protas nesugeba begalybės suvokti. Yra klausimų kurių tiesiog net ir neverta kelti. Pavyzdžiui kur visatos galas ir t.t.

Oldschooliniam .. kas pripratęs prie abstrakcijų.

Kai mes išėjom pasivaikščioti, nesijaučiau kažkaip jaukiai. Nemalonę gal savybę turiu, nesureikšminti ką pasakau ir sureikšminti kai pašiepia mano jau pasakytus žodžius. Atsipalaidavęs nepajaučiu ,kaip spontaniškai pasakau kokia smulkmena , apie kurią net negalvojau. O atsiranda tų kurie pradeda „ieškoti“, ir būtinai randa. Tiktai ne tai kas iš tikrųjų yra, o tai ką norėjo surasti.

12 | 10 10

Paprastai stebuklingųjų skaičių magija netikiu. Žinojau jog žmonės jiems tiki jog jose juose užkoduota mūsų ateitis, Juokinga ar nejuokinga ,tačiau šitie dalykai tapo mano pastarųjų gyvenimo metų dalimi. Nors ir nedidele, likusia šešėlyje tikrų dalykų.

Jau 7 metai (10 10) kai aš pirmąjį kartą „papuoliau“ į mokyklos mainų programą. Nenusakomus įspūdžius prisimenu. Ko man tuomet tereikėjo, tokiam ganėtinai mažam vos 12 metų. Turbūt tai viena iš priežasčių lėmusių mane dar kartą perversti jau ilgus metus dūlėjusius foto albumus.

Nesugebu suvokti kokio atsitikimo dėka , mano ausims teko dar kartą pasimėgauti Norah Jones – Live don’t Know Why. Dėl dabartinės nostalgiškos būsenos ji iškarto lipte prilipo kaip soundtrackas. Beje tuometinė kelionė man buvo kartu ir kaip gyvenimo pamoka, o gal greičiau pamokos.

• Pirmiausia išmokau jog gyvenime visko galima gauti iš tikrųjų to norint. Tačiau tam reikia daug rizikuoti.
• Kiekvienas turi kokių nors talentų apie kuriuos net nenumano.
• Humoras ir komunikabilumas jungia visus žmones.
• Viskas ne taip kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
• Verta siekti geriausio, nes geriausia vis vien kažkas gaus, o kuo tas žmogus geresnis už tave? (Nepersistenkit taikydami gyvenime, susidursit su kita fraze Too Much Ego Will Kill Your Talent)

Ir t.t

Kiek vėliau susitikau žmogų su kuriuo pasakėm tokį patį sėkmės skaičių – 12. Totalus sutapimas. Bet jau nujaučiau jog ateitį kažkas bus įdomaus su juo. Taip ir nutiko.

O Prieš metus tokiu metu (10 10 d.) buvau Vokietijoje ir realiai suvokiau užsienio svarba. Ir tai kokie visi žmonės panašūs, tesiskiria papročiai, įpročiai ir kalba. Bet rūpesčiai ir bėdos , norai ir svajonės – vienodos. (Yra išlygų ,bet nedarau iš to diskusijos). Bet kuriuo atveju pasiilgau kelionėse pažintu žmonių ir dar kartą „pagedėjau“ savo praliestų šansų.

Paprastai ir nuoširdžiai

Turėjau proga pažiūrėti kaip kažkurie mano savaitgaliai atrodo iš šalies. Pastaruoju metu juose labai mažai nuoširdumo. Žmonės toje aplinkoje pasiryžę praleisti laika linksmai betkia kaina. O tai ilgainiui įsigrysta – patikėkit. Žiauriausia turbūt, kai linksmybės ateina į tokį lygmenį jog nuo jų net vemti verčia. Šį savaitgali turėjau natūraliai išplaukusią proga pabūti Bilo Murėjus herojumi Broken Flowersuose. Ne dėl idėjos, o dėl to keisto į viską nusispjovimo. O tas buvo suvokiama ne visiems. Neturėjau noro kam nors apie tai pasakoti. Jeigu taip atvirai. Žinau ta situaciją kai pasakau vos ne kažką tokio suprantamo greičiausiai tik man pačiam. Palinksi galva, mmmm – numyke ir pasistengia patyliukais nuslysti į šoną. Galima sakyti naudojausi tuo. Ginantis abstrakcijomis pasakysiu ir asmeniška dalyką. Kai gavau kvietimą kurio bučiau neatsisakęs – anksčiau. Tuomet man pasirodė, labai kvaila , nes pastebėjau jog tas žmogus nuolatos mėgsta ką nors esant šalia,nesąmoningos manipuliacijos dėka.(Žodžiu jokios čia romantikos) . O dabar N.Jones žodžiai labai tinka :

I waited ’til I saw the sun
I don’t know why I didn’t come
I left you by the house of fun
I don’t know why I didn’t come
I don’t know why I didn’t come

Pabūk dar truputį ilgiau.

Reconer

Jau vien rudeniškas oras nenuteikė šiandie gerai dienai. Niekas šiandiena manęs „nestabdė“. Išskyrus įkyriai besivelkanti nuotaikų kaita. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti mano gyvenime esti permainų. Gyvenimas nestovi vietoje, galbūt todėl atsiranda daug dienų kai aš juo tiesiog mėgaujuosi. Galbūt todėl ir kartais patylomis dėkoju savo tėvams už visas galimybes kurias jie man suteikė. Nes ne paslaptis jog gali ir gyvendamas būti negyvu. Wtf? Žmogus kuris užsisekliandžia , užsidaro namuose, nepasakyčiau jog pilnas gyvybės. Bet tokių žmonių vis pasitaiko ir kas keisčiausia ,gyvena jie savo pasaulėlį , dainuoja tą pačia diena iš ryto ir nemato bėdų.

Taigi kaip jau minėjau esti permainų, tačiau jos daugiau ar mažiau susiję su mane supančiais žmonėmis. Vieni iš artimųjų tarytum keičia kitus. Kaip čia taip nutiko? Nebesuprantu kam tuomet vieni kitiems taip apsimetinėti jog džiaugiamės vieni kitus matydami. Vakar sėdėdamas prie židinio atvyraudamas supratau jog jau sunkoka rasti bendrų interesų. Atsiranda ir tų kurie vieni kitiems pavydi. Norėčiau kiek nutolt nuo tokių dalykų. Šiandien galbūt jaučiuosi kaip kažkas pasenęs, praeitis.Mane vemt verčia nuo to dirbtinio nuoširdumo.

Greičiausiai niekad nebūčiau apie tai pagalvojąs , jeigu nebūčiau susitikęs su žmonėmis kurie yra viso to priešingybė. Galbūt tai buvo raktas į pažinimą. Mat gyvendamas gyvenimą kuriame kažkurioje srityje būna mažokai pokyčių , pradedi užmišti jog gali būti dar ir kitaip. Traukęsi kai kurios asmenybės iš mano pasaulio, mano vietą užima kiti. Turbūt tiek pat energingi ir apsukrūs, kiek aš buvau prieš kokius pora metų. Tik, kad niekados nepasižymėjau tokiu įžūlumu. Nors tą vakarą prikalbėjau dalykų kurių geriau būčiau nesakęs, tačiau kaip kompensaciją gavau peno pamastymui. Aklumas mūsų priešas.

Nothing

..Pavargę jie prisėdo kelioms minutėms. Niekas ir nepastebėjo. Nepastebėtu turbūt jei šį kartą imtų iš čia ir išeitų.

Labai keisti jausmai užklumpa kai aplanko visa vertiškas supratimas.

Naujoji Karta – Indigo Vaikai : 10

Tiltas

Jis išėjo begalo sumišęs. Kasdieninė monotonija buvo kaipmat išblaškyta. Vyrukai kalbėjosi kasdieninėmis temomis. Tačiau jis netarė nei žodžio.

Šiandiena buvo begalo saulėta , tik šį kartą jį tai erzino ir nekėlė jokio pasigėrėjimo.

Jie pasuko į parko kraštinį taką , kuriuo jų kompanija parastai traukdavo pasivaikščioti ir kuris nuolatos būdavo žalias, gal tiesiog dėl didžiosios daugumos ten augusių spygliuočių. O gal dėl glūdinčios legendos. Vos jis tik pagalvojo apie legendą iškart susijuokė nuo tokios minties.

Pasukus lik proskynos kuri ve da link lieptelio jam laikas tarytum sulėtėjo. Kiek tūkstančių kartų jis čia ėjas net sunku apsakyti.Keisčiausia jog tas lieptelis atrodė nuolatos skirtingas. Jis galėjo prisiekti jog jam kiekviena metų laiką, kiekviena mėnesį ar kiekviena kartą kai jis čia ateina jam aplinka atrodo vis kitaip. Jį nepakartojamu darė ne tik tas pokyčio jausmas, bet ir daug žemiškesni dalykai. Pavyzdžiui šioje vietoje parkelis atrodė tarytum miškas, nes iš abiejų pusių buvo pilna senų medžių,be to tai buvo viena iš tų vietų kuriose jis jautėsi begalo saugus. Galėdavo ateiti čia ištikus kokia nelaimiai, ar jaučiantis labai prastai. Tačiau nepaisant viso to daugiausia laiko jis čia praleisdavo su jam daugiau ar mažiau artimais žmonėmis.

Jo susimastymą išblaškė klausimas:

..-Tai kaip ten?

-Kas kaip? – Paklausia jis

- Imsi faikę?

Jis tik nusijuokė , o jam siūlęs vaikinas parūkyti tik nusišypsojo. Jis niekada nerūkydavo, o šis vaikinas jam nuolatos siūlydavo , žinoma žinodamas jog jis atsisakys. Ko gero jeigu niekados neatsisakytų tai niekados ir nesiūlytų. Tiesa to vaikino vardas buvo Gabrielius. Nebuvo artimiausias pažystamas, tačiau jį aplinkiniai laikė patikimu.

O apie ką galvoji – tu?

 

Pabandykim šį kartą kitaip.

Pastaruoju metu nerasdavau laiko man mieliems darbams. Jei kalbant konkrečiai tai laiko nerasdavau ir „Dienraščiui“. Šiemetiniai metai man labai svarbūs mokslo prasme. Be to aš žingsnelis po žingsnelio mokinuosi planuoti laiką, tai susiję su visa mano kasdienybe. Be to tai daug didesnis menas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pastaruoju metu išsipildė ,daugiau ar mažiau, įvykių kurie man buvo ar tebėra svarbūs. Esu tikras jog buvo kilę tokių minčių kurias be abejonės vertėjo užrašyti,tačiau taip susiklostę jog palikau jas užmarščiai. O ištiko ir pačiam ateityje būtų buvę įdomu paskaitinėti. Mėgstamiausias mano pastarojo meto guodimo būdas ,buvo sau vis priminti jog greičiausiai postas tai kaip ir geras vynas , paprastai būna brandinamas.

Kad ir kaip ten bebūtų vienas iš aktualesnių mėnesio įvykių buvo nedidelis praregėjimas. Nors prieš tai daug kartų buvom perkalbėję ir iš esmės padėję tašką diskusijoje. Tačiau gal iš neturėjimo ką veikti, o gal iš smalsumo kartą pasvarsčiau. Kaip atrodo iš šalies kai kurie žmonės ,kuriuos laikau gana artimais. Gal iš tikrųjų ne kaip jie atrodo, tačiau kaip pasikeitė ir kiek dar jie man liko artimi. Nesusimulkinsiu kokios buvo išvados, tačiau suvokiau jog kai kam dar egzistuoja antroji paauglyste. Arba tiesiog išryškėjo natūraliosios atrankos bruožai. Na taip , jų asmenybėse. Kai kurie pradėjo branginti pažintis pagal kiekybė o ne kokybę. O čia jau sad.

Beje pastaruoju metu pradėjau jaustis vėl gyvas. O formulė labai parasta, labai daug ka reiškė šis savaitgalis kurį praleidau labai gerų žmonių kompanijoj ir aplakėm Vilnių, Bixus. Žodžiu gyva muzika, sostinė, draugai ir tai ka jau senokai daręs, džiaugiausi naujais dar nepatirtais potyriais. Bet visų maloniausia , kai pradeda stebinti gyvenimiškos staigmenos, netikėti dalykai primena jog egzistuoju.

Naujoji Karta – Indigo Vaikai : 09

Dviese linksmiau.

Suskamba skambutis. Per daugelį metų jie taip pripratę prie reikiamų priemonių susidėjimo į kuprinę jog net nejausdami žaibišku greičiu viską susidėjo ir jau buvo pekeliui į pagrindinį holą. Lipdamas sausakimšais pagrindiniais laiptais ji toliau šnekėjosi niekus su kalsės draugu.

- Nepatikėsi kokio mėšlo man tėvas pasakė. Juokdamasis ištarė Mindaugas.

- Na ir..?

- Tėvas vakar grįžo iš Britanijos parsivežė, patalynę.. Besišypsodamas įnirtingai pasakojo Mindaugas.

- Tai pavogė? Pertraukė jis.

- Dėl Dievo meilės , ne . Tarstelėjo braudamasis ir stumdydamas penktokus kurie jam maišėsi kelį. – Jis paprasčiausiai buvo tokiam viešbutį, kaip jis ten.. Na nepamenu kaip vadinasi, tačiau ten siūlo kvepiančią patalynę ir ją leidžia parsivešt namo.

- Dar tokios nesąmonės negirdėjau . Išpoškino jis ir abudu besijuokdami patraukė į mokyklos „holo“ pusę.

Mokykla buvo jau kiek pratuštėjus daugelis mokinių užsiėmę savo veikla kuria parastai užsiima per pertraukas. Vieni lauke žaidė, kiti sėdėjo „hole“ ir šnekučiavosi. Jo klasiokų pramintas ir „pamėgtas“ „bedugnių“ būrelis traukė į valgyklą kaip ir mažiausiai kas antrą pertrauką. „Bedugniai“ tai būrelis vyrukų , kokios 7 – 6 klasės tačiau begalo daug valgantys „šlamšto“ , kaip kokie apsėsti. Žinoma dėl tokio polinkio mokykloje juos galėjai pastebėti iš labai toli.

Jis ir jo klasiokas perėję holą atrakė link kiemo pusės durų. Prie jų prisijungė dar pora vyrukų , vienas iš jų jam padavė kavos ir taip keliese jau buvo beinąs pro duris kol jis netyčiomis neatsisuko atgal . Tai buvo ji, besišypsanti ir energinga, net nepaisant jos sugipsuotos rankos ir (bandomo nuslėpti) šlubavimo. Ta buvo ji ir ji buvo čia, jo mokykloje, jo kasdieninėje erdvėje, vietoje kur liejosi džiaugsmas ir neapykanta. Jis sprengtelėjo kava.

Emotional Dry Out | Keistuma | Keistuma

Keistuma

Tą dien kai mūsų „dėstytoja“ mus apšaukė išvadino stabarais. Buvo nemažai teisybės, ne dėl stabarų , o dėl vėliau jos pasakytų žodžių. Nors pro jos užkietėjusia feministinę šypseną nebuvo matyti prošvaisčių išgirsti ką nors naujo ir dominančio ( nei žodžius prasidedančius neigimu. ) Visdėlto užsisvajojimą išblaškė labai artimi žodžiai. Kiekvieną kūrėją : rašytoja, muzikantą, dailininką, what ever dar ką, įkvepia moteris ir tik ji. Sąmoningai ar atsitiktinai. Nepaisant to jog vyrai buvo maišomi su padugnėm ir neįžvelgiama jų nauda. Ji buvo teisi.

Lyg laiško butelyje išmetimas į jūrą

“Saldus vanduo”

I

Labai daug dalykų nutinka netikėtai. Ir keista tai jog pastaruoju metu dalykai tikrai nepretenduojantys tapti geriausiais sugeba tapti kažkuo išskirtiniu. Matyt tai gyvenimo dalis, stebinti ir būti nustebintu..

II

Besišypsodamas mėgavausi vakaro gaiva. Minutėlę kita , tikrai save buvau apgavęs jog šis vakaras vidurvasarį.

Neleidau sau be galo panirti į nostalgiškus prisiminimus, tik ne šiandien.

Jau daugelį kartų esu sakęs kas man gimtadieniuose smagiausia iš aplinkos. Pati pradžia . Kai aplinkiniai nįsisiautęję ir dar susikaustę, tarytum susitiktume pirmąjį kartą, nepaisant to jog pažystami mes jau nemažai metų. Turbūt kai daugeliui, taip ir man kartais patinka žvilgtelti į viską iš šalies. Tai naudingas dalykas, norint būti kuo nešališkesniu, ar suprasti kada ir kokių ribų geriau neperžengti. Žavintis aplinkinių šypsenomis ir energingu nusiteikimu, man kaži kotai pasidarė taip keista jog daugelis jų nė velnio nesugebėjo manęs pažinti per šitiek metų. Ir ta “nuostabioji” situacija.. Kai būdamas ne toks kokį mano įvaizdį susikurdavo vaizduotėje, priversdavo atsidurti kvailio vietoje. Ir nekartą, “nuleisdavau” tai juokais,bet juokinga nebuvo. Tai parodo dar vieną gyvenimišką situaciją. Kai žmogus nesistengia ar nenori žinoti daugiau už jo pažinomo ribų, arba tai dar kartą patvirtina koks svarbus yra įvaizdis. Čia neretai galima įvardinti kaip statistinio lietuvio nusistatymą, apie kurį jau beveik sklando legendos. Neretam lietuviui patinka gyventi savo pasaulėlį, kaip kažkada vienas menininkas pasakę : „ išmoko vieną dainelę ir dainuoja kasdien, jam gerai ir kitiems turi būt gerai, Per daug nesigilina į nieką“ . Ir tikrai esu su tuo susidūręs, tuomet lieki tas kuris gilinaisi per daug. Jums ir pasakysiu tiesiai: toks požiūris daugiau ne nebrandus, o juokingas.

Laiškas

..Tam tikrose situacijose pradėjau nebeskirti dalykų kurie tikri o kurie ne. Pradėjau nebejausti ribų tarp tų dalykų kuriuos aš matau , o kurie iš tikrųjų egzistuoja. Turbūt todėl, kad pradėjo nusibosti kasdieniškas blankumas. O gal viso to atsakymo raktas buvo tuomet, kai vakar prieš užmigdamas išsivaizdavau save tamsioje celėje . Pasijutau totalioje tuštumoje. .. . . Istorija kartojasi, viskas kaip kiekvieną kartą. Kai stovėjom tarpduryje labai daug juokavom turbūt to ir tetrūko ,kad pralinksmėčiau,visai kaip labai senais laikais, visai, visai. Nėjo suprasti kada kalbėjai rimtai, o kada tik juokavai. Ir išvis nėjo suprasti tavo norų ir nuogąstavimų. Pradėjau atbukti šitoj situacijoje,nevaidinau aš kažkokio lengvabūdžio, o tiesiog nieko nenorėjau sureikšminti. Žinai kaip sako, nejuokauk su pagalbos šauksmu,nes kai iš tikrųjų reikės niekas jau nebe padės.

Sizifas | Draugų TV Show

Lietuviškoje wikeje apibūdina jį taip :“Sizifo darbas – sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitinis personažas, nusikaltęs dievams ir todėl po mirties pasmerktas Hade amžinai risti į kalną akmenį, kuris pasiekęs uolos viršūnę, vėl nurieda žemyn.” Šiandien įdomiu būdu vykusioje diskusijoje mano “kolega” pažėrė daug teiginių ir šį darbą sulygino su mūsų kasdienybe. Turbūt iš kitos pusės žiūrint galima remtis Kamiu idėja ar iš tikrųjų ar galime būti tikri jog Sizifas nelaimingas?

Nuo visiškai senų laikų žiūrėdavau šį TV Show ,kuris padarė revoliuciją savo konkurentų tarpe. Ilgą laiką juos kopijavo. Jis baigėsi taip pat paslaptingai , kaip ir prasidėjo.

Pieš pora dienų turėdamas pora laisvų minučių „užgriebiau“ pora įdomių faktų .

• Visų pirma , turbūt daugelis prisimenat jų kavinukę? Central Perk ji iš tikrųjų egzistuoja tik studijoje , buvo viskas išardyta, paskui persigalvota ir dabar ten muziejus. Tačiau  viena turtinga moteris užpatentavo pavadinimą ir tikrai nenaudoja pagal paskirtį .
• “The Greenwich Village building’as” buvo naudojamas fonui prieš rodant jų butą.
• 10 sezonų 236 epizodai. O aktorių algos kilo, žinojau jog jos buvo vienu metu kosminės tačiau paskutiniai skaičiai ultra stebino. Iš pradžių buvo mokama $22,500 vienam aktoriui už epizodą ir taip vis dvigubinosi kol už paskutinius 9 – 10 sezonus vienam aktoriui už epizodą buvo mokama 1 milijonas JAV dolerių. ( Nenuostabu jog jie nevaidino daugelyje filmų jiems to per daug nereikia )

Mano gyvenimo žurnalas | Baltas lapas

Nuo tos dienos kai pasibaigė vasara, tarytum niekas ir nepasikeitė. Man tai svarbus laikotarpis – taip , nes aš ji sureikšminau. Labai tikėjausi jog šitie metai bus begalo darbingai (sunkūs). Nusiteikimas, kad ir kaip prieštarautų (kai kuriems) mano įsitikinimams, vis dėlto yra veiksmingas. Nes pačias didžiausias problemas susikuriame patys. Ir tikrai taip yra. Atsimenu, praeityje mano sakytojoje, iki absurdiškos satyros priartėjusią knyga. Joje buvo pasakojama apie pačio gyvenimo suktybes. Labai realistiniu požiūriu, persmelktu Merfio dėsniais, buvo minima tema apie priešus. Ten kiek pamenu labai įtraukiančiai ir trumpai buvo išdėstyta. „ Ieškoti priešų visur: po lova , spintoje ir t.t.. „ kitaip tariant ieškoti priešo savyje. Juk tikrai kai kurie įpročiai begalo apsunkina gyvenimą.. Na tarkim mano eilinis vėlyvas sėdėjimas prie pc , kai žinau jog rytoj reiks anksti keltis. Būna tenka iš pačio savęs pasijuokt tokiom situacijom. Na ,bet ka jau..

Beje paminėsiu pora man gan įsimintinų dalykų šovusių į galvą. Visų pirma sunku patikėt ,kaip kartais nutolstu nuo kai kurių žmonų. Tačiau tai nereiškia jog kai kurie žmonės nesugeba nustebinti. Šiandien praleidau labai vasariškai ilgesinga vakarą lauke. Žinoma visa kompanija juokavom, ir prisiminėm tai kas jau buvo ganėtinai užmiršta. Keletą akimirkų teko jaustis kaip žmogui,kuris prieš daugelį metų buvęs kažkur išvykęs ir vėl sugrįžo į savo tėviškę. Jaučiausi kaip kažkada buvęs , tačiau jau senokai ,kad jausčiausi jaukiai. Ir išlenda tas iki kaulų pažystamas posakis „ svetimas tarp savų“ . Nebuvo kažkokių niuansų, bet matyt busiu tas žmogus kuris norėdamas būti ultra nuoširdus turi sugebėt prisitaikyt, o tam reikia laiko. Beveik kaip Lapė mokė mažąjį princą, kaip ją prisijaukinti. Pats įsimintiniausias nutikimas buvo būtent toks jog ,net nenorėčiau kalbėti apie jį. Ne todėl jog jis nenusakomai nepadorus ar man butų dėl kažko gėda. O tiesiog jis truko vos keletą akimirkų ir sukeltų jausmų svarba nebūtų aktuali pašaliniams. Thats all. Bet nebūčiau jo paminėjas jei jis nebūtų išskirtinai svarbus. Tą akimirką,net nepagalvojau..Nepagalvojau nieko tiesa sakant. Vos tik grįžau namo prieš einant miegoti,jis privertė tiek pasukti galvą jog net paskatino prisėsti prie „Dienraščio“.

Negaliu patikėti kiek laiko skyriau nežiniai. (Taškas) ir visi mano idealizuoti dalykai tokie paprasti.

Negaliu patikėti jog kai kurių idealų, ir bene šito iškirtinai norėčiau siekti. Net jei jie patys šoktų pas mane. Ir iškėlė amžina klausimą, kuri sau kėliau pastaruosius 7 metus. Nejaugi iš tikrųjų turėjau šansų? Šiaip buvo juokinga, bet tai kai kuriuos dalykus paaiškintų. Tai sukėlę ir prikėlė kažką seniai mirusį. Ir man tai visai patinka.

Beje dar kai kas, ka kaupiau naujam postui, bet mečiau:

Yra dalykų kurių geriau nesakyti, aš nesiginčysiu su tais kurie man bandys užtikrint jog jie nori sakyti ,ką galvoja ,nes taip geriau. Tai man primena vaikišką užsispyrima ir būtent lydimą gyvenimiškos patirties stoką, o tas vaikiškumas neatneša naudos. Pasakiau ką, galvojau.