Naujoji karta – Indigo vaikai : 03

Jis ir Ji.

Jis prasidėjo labai netikėtai, kaip niekas net negalėjo pagalvoti. Iženge sukeldamas įvairius pasipiktinimus, ar nepasitenkinimus. Jis įženge žvarbiai ir negailestingai. Išvydamas vaikus i namus, kad nežaistų vakarais kiemuose. Uždarydamas galų gale suaugusius ,kad kilus pagundai neišeitų praleisti vakaro kur nors kitur. Taip jis įžengė numesdamas lapus ir įšaldydamas aplinką, net kai kurių širdis . Taip šitaip atėjo ruduo.

Jis pėdino parko aveniu, pereidamas didžiaja dalį parko pastebėjo jog čia didžioji vasariškosios dvasios dalis jau senokai prapuolus. Tačiau,vis dar mūzos negalėdamos atsigėrėti naujais vaizdais, lėtai slinko parko kraštais , pro medžius , vilko kojas pro žolę ir vis gyrė rudenį. Kai kurie sėdėdami ant įšalusios žemės kažką rašinėjo. Staigiai jam toptelėjo jog dar viena vasara praėjo, o nebuvo visikai tikras jog padarė viską apie ką tik galėjo pasvajot. Nes galimybių buvo, tačiau vis įvairūs tingėjimai ar principai pakiša koją. Tuo metu jis kiek susikrimtęs ir kartu susimastes  ėjo pro viena karštai besi.. Porelę , nie kiek nesutrikusia naujuoju stebėtoju. Porelė pastebėjus jog kažkieno dėmesį pavyko atkreipti įsijautė dar labiau. „Aiški pora jeigu esmė pasirodyti visuomenei , tai kas ištiesų turėtu likt tik tarp jų ir yra asmeniška.” Ir ištiko kaip kvaila , tačiau tokių porų jam pasitaiko vis dažniau ir dažniau, ko gero visuomenės požiūris šiek tiek pasikeitęs.Arba anaiptol jis supranta klaidingai  ir tokį puikų „gėrį” laiko blogiu.

Na jau nebesvarbu , svarbu jog jis dabar čia ir dabar esą vienas, šia žvarbia rudens dieną. Šiek tiek nusiraminęs ir mintyse rimavęs jis priartėjo miesto kraštą. Taip prieš jį išnyra galinga urbanizacija, nejučiomis primena koks jis mažas šiame pasaulėlyje.

Ji visiškai išblaško tik didelis šviesos blyksnis ir padangų cypimas  ,

Priešais jį per kelias sekundes įvyksta lūžis tarp gyvybes ar mirties. Jauna kokiu penkiolikos ar šešiolikos metų mergina. Prasirita automobilio dangčiu ir jam stovinčiam šaligatvio krašte, teškiasi prie kojų . Jos indigo spalvos (mėlynas) puspaltis per alkūnių vietas buvo visiškai suplėšytas , tamsių džinsų kairysis kelis buvo praplyšęs ir su labai gilia žaizda. Jai begulit ant veido buvo užkritę plaukai sunkiai suvokianti kas dedasi jis kaip gyvastis vos , vos judėjo ir tyliai , tyliai dejavo iš neapsakomo skausmo. Tarsi dar vis nesuvokdama  kas atsitiko ji atkakliai stengėsi lėtai keltis. Tačiau vis dar tysojo jam po kojom labai nepatogia poza ir atrodanti gana stipriai sužeista.

Atrodo tai tesėsi visą amžinybe , atrodo tai buvo pro sapną. Tačiau tik po tos amžinybes kelių sekundžių jis ją apvertė ant nugaros, išgirdo neapsakomus riksmus iš viską mačiusių moterų.Išgirdo sirenas, didelio išgasščio pagauto vairuotojo šūksnius ir klausimus, bei nepadorius apgailėtinus siūlymus susitarti , užglaistyti viską pinigais. Drebančia ranka jis išsitraukė telefoną ir pradėjo skambinti i ligoninės priimamąjį. Tačiau kažkas jau buvo padare tai prieš jį patį.

Kol ji gulėjo, prisirinko masės žmonių , o jam nubraukus plaukus nuo jos veido ir pamačius jos išgąstį taip norėjosi trenkt vairuotojui i nosį.Tačiau susitvardė ir ne šeip sau kodėl, o būtent dėl keliolikos sekundžių akių kontakto su tuo žmogumi kuris jam įprasmino dieną, savaite, mėnesį galų gale visą vasarą. Jis žvelgė i tobulybe su kuria net nespėjo susipažint o jau rizikuoja jos netekt. Nežinia kokios mintys sukosi jos galvoje, tačiau ji žvelgė i jį kaip i išgelbėtoja. Tarsi i paskutinį žmogų ant kurio rankų dabar ir teks numirt. Ji įsikabino i jo rankas ties bicepsais ir stengesi kiek pasikelti. Netarė ji nei žodžio, o iš išgąsčio jis net neišdrįso paklaust ar labai skauda. Jis laikė ja ant rankų o ji prisiglaudė prie jo,pradėjus svaigintis vos kvepalais ir taip nespėjus susivokti kas vyksta ją plėste išplėšė atvažiavę medikai iš rankų. Uždejo ant neštuvų suleido gaalas žino ko ir įnešė i automobilį. Atvažiavo ir policija kuri praėjo reguliuoti eismą dėl susidariusio kamšio. O jis  tik stovėjo šį kartą įsimaišęs i minę ir negalėjo atsitokėt kad tokioje baisioje situacijoje jis jautėsi dar ir laimingas. Tačiau pat savim netikėjo jog nepaklausė jos net vardo.

Taip prie jos akių ir nuvažiavo automobilis su sirenomis ir su jo „gyvenimo prasme” . Taip jis sutiko ją.