Kas turi galią sustabdyti gatvėje eismą be tikslo? / arba tiesiog vakar snigo.

Savaitgali buvau gana pavargęs nuo pat ryto. Keista ryte lipau iš lovos susiėmęs už šonų,nes taip snustelėjau normaliai bene 14 valandų.

Keisčiausia jog ta miegligė niekur nedingo, snustelėjau ir dar vieną ir kitą vakarą. Turbūt pasijautė tie keli varginantys mėnesiai kai maukte maukiau kavą ir gelbėdavausi sveikatos ir savaitgaliu sąskaita.

Niekaip negaliu suvokt jog tiek daug laiko spėjo praeiti nuo rugsėjo, galų gale nuo vasaros. Ar realiai nuo praeitų naujų matų. Taip pasnigo, ir dar kaip, kol visi aikčioja nuo nuoširdaus džiaugsmo iki džiaugsmo , nes beviltiškai nuobodu , aš specialiai nerašiau nieko apie tai. Tačiau šiandien pučiant žvarbiai gaiviam vėjeliui spėjau viską kaip reikiant įvertint. Moto važinėju iki pirmojo sniego, praeitais metais taip sąžiningai ir išvažinėjau beveik iki sausio. Nesnigo nors tu ką, buvo pati sušikčiausia žiema, bent jau kurį laiką . Ilgainiui pasitaisė padėtis , tarsi per pačius naujus metus buvo dovana iš aukščiau.

Na o šiemet viskas kiek kitaip, jau pradėjau nešiot žieminius batus kuriuos praeitais metais nusipirkau ir nebuvau užsidėjęs nei karto. Tikiuosi šia žiemą ne tik tokios smulkmenos bus kitokios. Visi pokyčiai man vis primena apie nenumaldomą laiko judėjimą. Žiūrėdamas į praeitų metų naujųjų metų sutikimo išvakarių nuotraukas, suvokiau jog… Išvakarės jau netrukus, o praėjus šitiek laiko ir matei daug ir kartu ne. Norėčiau tikėtis geresnių metų, bet ne tuščiais norais. Norėčiau geresnius metus užsidirbti savo rankomis. Sugebėt susikaupt ir dirbt ties ten kur reikia. Kitaip sakant norčiau pokyčių. O kaip žinia kiekvienais metais turi i save pažvelgt, labiau subrendęs, daugiau patyręs .

O dar taip desertui rimtai pasakysiu, kiekvieną dieną susiduriam su labai paprastomis gyvenimiškomis taisyklėmis. Beveik jas galima pavadinti gyvenimo kodeksu. Tai „Jantės“ įsakymai juos galima rast A.Sademose knygoje “Pabėgelis peržengia savo ribas“ arba užuomina P.Choelcho „Zahire“ (tiesa pasakius joje apie juos čia pirmą kartą ir perskaičiau.)

“Jie galioja nuo pat pirmųjų mūsų civilizacijos dienų, tačiau

tik 1933 metais danų rašytojas juos oficialiai paskelbė. Mažame

miestelyje, kuris vadinosi Jantė, valdžios vyrai sukūrė dešimt

įsakymų, kaip žmonėms privalu elgtis. Kiek suprantu, šie

įsakymai galioja ne tik Jantėje, bet ir visur kitur pasaulyje. Jei

turėčiau apibūdinti visą tekstą vienu sakiniu, sakyčiau, kad „ge-

riausias pasirinkimas – vidutinybė ir anonimiškumas”. Jei tuo

vadovausiesi, niekada neturėsi didelių bėdų.”

…

“Tu esi niekas, taigi nedrįsk galvoti, kad žinai daugiau

nei mes. Esi visai nesvarbus, nieko nesugebi daryti

tobulai, tavo darbas nereikšmingas. Nemesk mums iššūkio

ir galėsi gyventi laimingai. Visada rimtai atsižvelk į

mūsų pamokymus ir nesijuok iš mūsų nuomonės.”

Ištrauka iš Zahiro.

…

Ir taip bemastydamas priėjau perėja pro gana judrę gatvę. Apsidairaiu ar niekas manęs nemato. Spustelėjau šviesaforo jungiklį, gatvėja sustojo atomobiliai , nes užsidegė raudona šviesa. Aš per gatvę nėjau, o jiems bereikalo teko keles minutes ten lūkūriuoti. Kas turi galią sustabdyti gatvėje eismą be tikslo? Visi turim.

.ankiŠ

Dar kartelį pamoka nesusipratėliams , arba tiems žmonėms kurie laužydami galvas prisigalvoję nebūčiausių dalykų. „Posto“ pavadinimas aiškiai , grubiai ,tačiau labai teisingai perteikia mano savijautą per šias kelias dienas.

Negalėčiau kategoriškai sakyti jog viskas blogai, bet nemeluosiu būna ir geresnių savitėlių. Darbas po darbo susidėjo ir labai lengvai sudarė man darbų krūvą. Na tokių labai kvailų, kaip agitaciniai plakatai, repeticijos kelionei i Lenkija. Beveik viskas po pamokiniai veiklai. Bet vis sau sakau, jog toks gyvenimas kur kas įdomesnis. Neperseniausiai buvau įsisukęs į kvailą monotonijos ir kasdienybės ratą. Tas ratelis „šelmiškai“ sukosi, sukosi man nepalikdamas nieko kito tik nereikšmingumo pojūtį. Šlykštų pojūtį, geriausiai atidrikdavo 311 Porter dainoje tariami žodžiai „I’m so lonely And it feels like disease”.

Bet turbūt pagrindinė esmė ne čia . Esmė jog dėl didžiausių bėdų kurios užgriuvo per pastarasias dienas buvau kaltas pats, ir akivaizdžiai. Fizinis nuovargis niekaip neleidžia pamiršt jog man 24 valandų paroje permažai. Tačiau ką dabar daryti? Ne taip jau paprasta susimt į rankas, beto tokiomis akimirkomis kartkartėm juokinga kai ateina susivokimas. Atsimenu vienos jau gana pagyvenusios moters žodžius: “Tokiame amžiuje turėtute susimt į rankas ir išmokt planuot savo laiką. Jeigu kažkur nebespėjate tai reiškiasi kažkur ji švaistote veltui.” Na v air vėl užburtas ratas , nes visus džiaugsmus ir visus rupesčius sudedu į kūryba, o kitų darbu atžvilgiu laiko švaistymas. Ka dir kaip norėdamas , bent jau įkvėpimui neysakysi.

Ar jauti?

„Blembački“ , kad šiaip sau ramiai pradėčiau gyventi visiškai pilnavertiškesnį gyvenimą nei iki šiol, privalau užmiršti savo praeiti. Neseniai perskaičiau panašia eilutę knygoje. Šita mintis buvo bene pagrindas visiems trims šimtams puslapių. Ir ji vis įkyriai kartojosi visoje knygoje. Pradžioje rimtai buvau įlinkęs vystyti filosofines mintis, tačiau ilgainiui ji mane pradėjo erzinti. Tikrai pasirodė išpūsta idėja iš tokios minties vystyti knyga. Tarsi autorius tik fantazuoja ir realiai sukuria istorija kuria nelabai gelėtų egzistuot.Na matome tai filmuose , ai tiesa skaitome knygose.

Tačiau keista ar nekeista, verčiant paskutinius knygos puslapius, suvokiau ką tas autorius taip įkyriai bandė man įbrukt i galvą. Esmė buvo labai parasta, susivokiau per šitą praeitą savaitgali net kelis kartus. Taip maždaug prasidėjo susivokimo valandėlė penktadieni taip ir baigėsi sekmadienį man užmigus. Suvokiau jog pradedu prarast tai ko nelabai sugebėjau gaut. Atėjo susivokimas po tik šešerių metų, jog taip bičiuli tu nepadarei visko ką galėjai. Paskui buvo sužaistas žaidimas kurio žaisti nemėgstu. Kai bandoma na grubiai tariant iš šūdo nulipdyti auksą, o šūdo viduryje esu pats.

Na esme buvo parasta kaip 3×3 , nesupratu kokiu tikslu ,bet tiesiog ėmė ir primini man gerieji draugai kas jau užmiršta. Kas buvo bandyta užmiršt, na matosi kad abi pusės ne visada pasimoko iš klaidų. Nebent čia nebuvo klaida, arba buvo klaida tik kažkas kitaip galvoja. Bet kuriuo atveju galvoju jog tai buvo beprasmiška arba reikėjo eit iš kart prie reikalo. Kam tas ratų sukimas, žinau jog viliojimas pats įdomiausias žaidimas pasaulyje bet viskam yra ribos net ir kvailystėm. Taip ir supratau , kad su kažkuo kažkaip niekada turbūt neišeis ramiai. Bent jau be aplinkinių replikų, nes na tarkim kam nors kitam pasakyčiau jog tai tik „ šiaip ir be tikslo“ be jokių įsipareigojimų žaidimas. Pats tokius propaguoju, tačiau na jų jau man užtenka. Paskutiniu metu pats lieku jų taikinyje.

Ir išvis kas čia jums lažybos kas pašiks Gyčiui labiau, žinai su tokia praeitele tuo labiau. Bet įsimintiniausia buvo su „princese“ (čia skirtingi asmenys), tik pašnekėjas su viena mergina suvokiau kas ištiesų yra princesė. Ko išties verta siekt ir ko dar nebuvau niekad tokios iki šiol sutikęs. Taigi po atrojo „paverkim /pamastykim „ vakaro gana rimtai susimasčiau nes vietoje galbūt mozaikoje įračiau tik neigiamus dalykus, kad neprisigalvotai blogu arba .. na tiesiog neprigalvotai.

Pastebėjau akivaizdžiai jok laikas pakeist vos ne viską prie ko buvau pripratęs. Ypatingai po savaites galo, paskutinės dienos. Kalbėjausi su parastais nuoširdžiais žmonėm kuriuos seniai jau tebuvau matęs . Bet esmė ne ten slypi, esmė patys žmonės , kai pagalvoji kartkartėmis perdažai būnu man nepatinkančių žmonių aplinkoje. Ir nesvarbu jog neturėjau ta vakarą didelio noro kalbėtis, buvo neįtikėtina klausytis. Suvoki kaip kuriuos pažinojai permažai , o kurie neleido man jaustis laimingam. Ne , ne ta vakar, apskritai. Suvokiau jog posakis „visi čia labai protingi“ tiko tarp didžiosios daugumos kuri supo mane savaitgali. Nesupraskit manęs klaidingai ,bet neįvisi manu žiūrės i jūsų „socializacijos vakarus“ rimtai, nu bbd. jei atvirai. Bent jau neapgaudinėkime savęs ir nepervertinkime savo „galių“. Aš slapčia sugebėjau pastebėt kuo žmogus jaučiasi,bet ( nesugeba parodyt ) (ar dar kokios priežastys) protingesnis, tuo metu man kyla noras elgtis neprognozuojamai kvailai. Išblaškyt man pačiam kilusią įtampą. Gal todėl jog bent jau man nėra reikalo, ir (juolab) nėra noro ką nors įrodinėt. O kas stengiasi parodyti savo poliškumo įdėjęs tegul , lai išgelbėti pasaulį savo naujuoju taikos planu. Aš toliau gyvensiu kaip gyvenęs, tačiau ilgainiui pradėjau darytis alergiškas oficialumui. Na taip atvirai sakant net ir tikroje konferencijoje žmogus norėdamas būti parastu, pasakydamas viską parastai neretai paspartina darbą ir leidžia visiems jį suprasti. Kaip sakoma planuok sudėtingai, įsakinėk parastai.

Pamažėle ir supratau jog ateina laikas įpūst naujo vėjo kaip reikiant šį kartą. Kitaip sakant pradėt gyvent kiek kitokį gyvenimą. Ne sakau jog permainos gali būti kažkokios kosminio lygio. Bet jau laikas, nes daug kas pradėjo nebedžiuginti.

Ps. Iš kur čia tas fanclabas atsirado kažkam galbūt keista, kažkam juokinga , man asmeniškai jau nebe. Labai daug kam pasirodė įprasta pasielgt, nusipirkt , pradėt daryti kažką panašiai kaip aš padariau. Po pirmųjų kartų maniau vaidenasi, po sekančių serijos buvo linksma, dabar jau tikrai nebematau prasmes tai laikyt kažkuo įdomiu. Nes tai neneša man jokios naudos, ar taip ir turėtu būt? Dabar šūksniai – savanaudis , savanaudis. Bet ar aš čia darau kažkam gera?