Diena prieš Kūčias.

 

Ar tau liūdna prieš Kalėdas?

 

Nežinau, greičiausiai kalėluko dvasia suveikė. O gal šiaip šioks toks sunkiai suvokimas jausmas. Nežinia ,baimė. Galbūt jaudulys prieš naujus metus. Mėgstu permainas net labai labai,tačiau permainos turi ir kitąją  pusę. Joms reikia išlipt iš savo kasdienybės liūno. O Menkystai žmogeliui neretai tai persunku, įsikabina i senąsias vertybes, nesvarbu jos nuvalkiotos ar ne ir kaip sakant sėdi iki apsi.. Va ir prasideda linksmybės. Va taip buna kartais man. Ne dėl to jog man rupėtu kitų nuomonė. Bet dėl to jog bijau situacija dar labiau pablogint. Jautrus reaguoja jautriai, čia ne bet kas, interpretuok savaip.

 

Ilgai svarsčiau apie tai ko man reikia ir apie tai ką turiu. Žinoma kol negauni tol būna visi dalykai neįtikėtinai geri, idealus (gaila jog per raštą negalit pajust mano intonacijų). Atrodo net ir buitiškai kalbant apie buitiškus dalykus, yra dalykų be kurių neapseičiau , nes jų tikrai reikia. Tačiau puikus pavyzdys jau ilgas laikas mano Playerio ausines. Veikia tik viena iš dviejų kitaip sakant vietoje sterio mono. Ir ka jus manot? Pragyvenau ilga laika, jeigu bučiau pirkęs iškarto kai jos sugedo bučiau nusipirkęs , dabar randu kur pinigus išleist kitur arba nerandu laiko. O tai blogai. Labiau nerimą kelia kiek rimtesni dalykai. Taip tyliai kalbant, net pats pradedu suvokt jog kai ko man pradeda nebereikėt. To daikto neparduosi, nenupirksi ir parastai negausi. Nors nuo kada žmogus sprendžia ko jam ištisų reikia?  Na o čia tau pasakysiu, negaliu kartais patikėti koks žmonių gali būti gyvatiškumas, nepritradami man jie nesako nieko. Nesugeba pasakyti ne, nepritarti jeigu tai nepatinka. Kvaila būtų pyktis, tačiau dar kvailiau verkšlenti ir apkalbinėti jeigu.. 

 

 

 

                                                                                                     Beje dėl tu kalėdų, tokios čia ir kalėdos kai eglutės dar nepasipuoše.

O buvo taip ! Arba Pykšt !

 

Nepasakosiu nieko kito tik apie vieną labai gyvenimišką neužrašytą istorija, nesinorėjo man jos nei adaptuoti Indigo vaikams ar parašyti kaip nors kitaip nei buvo.

 

O buvo taip ! Arba Pykšt !

 …Kaime pasklido žinia jog 12 metų vaikas nušovė velnią. Žinoma krikščioniškajai visuomenei tai čia begalo didelis šokas. Kas? Kaip? Kada? Ištisi klausimai, nenutylančios kalbos. Ir dar tos tos savos interpretacijos.. Stipriai prasilenkiančios su realybe, ir neretai persūdytos.  Taip kalboms nenutylant, Petronėle (pakeistas vardas vardan nesusipratimų) ir Kazimiera (tai pat pakeistas vardas) sugalvojo išsiaiškint tiesą. Kiek ten tiesą , o kiek ten to velnio pažiūrėt joms knietėjo. Pažinojo abidvi morgo darbuotoją , vieną toki , tuo metu atsakinga sovietmečio daktarėlį . Taip ir suskubo senelės pas ji aiškintis tiesos. Daktarėlis nelabai norom , tačiau sutiko parodyti minėtąjį „velnią“. Drebančios senelės dirstelėjo žegnodamosi. Velnelis tikrai su kailiu, pilkas galvos net nematyti, baisus tai tikrai, nieko čia nepridursi. Matosi šūvis ir žmogiškai raudonos spalvos kraujas, kuris jau buvo ant kailelio juodas. Neilgai trukus viskas ir paaiškėja,  tiksliau paaiškina daktarėlis jog čia ne kas kita tik jų pažystama kaimynė iš kitos puses kaimo.

Po kiek laiko paaiškėja ir istorija.

 

Vaikas išgirdo beldimą. Nubėgo patikrinti ar tai jo tėvas , nes gyveno jis be motinos. Tačiau tėvas jį išauklėjąs buvo prideramai, neatidaryti durų nepažystamiems.

-         Kas ten? – Klausia sūnus.

-         Velnias, atidaryk duris. Pasigirsta balsas iš už durų.

-         Aš nušausiu tave.

-         Velnias nebijo kulkų. Paaiškina nepažystamasis.

 Vaikas išsigandęs pažiūri pro rakto skylutę, na nieko nepridursi tikrai velnias. Griebė tėvo šautuvą visada kabinama ant pakabos netoli durų. Pridėjo prie rakto skylutės ir „plėšė“ iš šautuvo kulką. Bobikė skriste nuskrido, deja jau nebegyva. Vėliau istorija rutuliojosi įdomiai , nes paaiškėja jog bobikė buvo jų pažystama kaimynė , kuri pažinojo gerai jų šeima, kartais atnešdavo pieno ar

kokį sūrį.  Esme tame jog tikrai buvo susiruošusi juos apvokti, žinojo jog tėvo nėra namuose. Kas buvo toliau? Tėvas gavo papeikimą, vaikas pagyrimą. O bobikę tuo metu šventino, varė velnią iš jos kūno . Vyko teismai , „ draskėsi“ kaip „žvėrys“ visi , tačiau taip ir praėjo daug laiko kol leido ją palaidot.

 

Ką galim pasimokyt iš šios istorijos:

 

Vagis gali būt bet kuris.

Neapsimetinėk kuo nesi gali susidurti su nesusipratimais.

Sunku kuo nors pasitikėti.

Nemeluok.

Kulkos nuo šautuvo turėtų būt padėtos atskirai.

Gėris neretai neša kartu blogį, arba gelbsti subinė – darai blogo kažkam kitam.

Velnią irgi ima kulkos.

Vis dėlto blogas poelgis neretai gauna karmos atpildą.

 

Kas dar rado kokių pamokančių minčių parašykit komentaruose.