Tobulybė.

Tyla

 Iš ko susideda tobulybė? Kartais žiūrėdamas į žmogiškai idealų kūrinį akimirkai sustingdydavau žvilgsnį.Tos linijos, nuostabus balsas, akys , ar tiesiog instrumento skambesys.Šimto metų senumo meno kūrinys ar neišdildoma įspūdį palikus daina, kuri suvirpina iki pat širdies gilumų. Aš turėjau proga savo akimis matyti išgirtąjį miestą Prancūziją , vieną iš pačių populiariausių ir bene kiekvieno žmogaus žinoma paveikslą „Mona Lizą“ , liečiau tūkstančio metų senumo Qin Shi Huang‘o kareivius.

Kaip tą tobulybę sunku apibrėžti, kaip ją sunku užčiuopti, kiekvienam ji galų gale vis kitokia. Toje tobulybėje tiek daug minusų jog kartais prasilenkia su pliusais , tačiau tobulybė būna arti manęs ji būna čia pat. Tai patys paprasčiausi dalykai dėl kurių laikui bėgant aš pradedu jausti jog tai viskas ko man reikia. Ar kartais nepagalvoji jog visi dalykai kurių kada nors troškai galėtų būti tavo mažajame mietelyje? Tai kur tuomet dingsta tavo nenusakomas noras išlėkti į platųjį pasaulį? Kaip būna keista kai žmogus turėdamas galimybę sau leisti geriausią renkasi vidutinį, ir kaip kartu tai artima. Kaip galima apibrėžti patį geriausia kokios nors srities daiktą, kaip galima išrinkti patį gražiausia pasaulio žmogų? Kartais gali pagalvoti jog pačią visata būtų parasčiau išmatuoti, nei visą tai padaryti. Bet užtat kam to reikia? Green eyes.

 

Koks gali būti pats prasmingiausias žodis -meilė?

 

 Tuo tarpu

 ..Jaučiau kaip akys seka paskui mane, jaučiau kaip žvilgsniai turėjo (tačiau) nesusikirto,mačiau tai tik akies krašteliu. Įdomu kas slypi už šitos „sienos“, jau tūkstantį ir viena kartą visa tai apgalvota. Nejaugi ar (tik) nejaugi nebūsiu pražiopsojęs to apie ką kiti net nebūtų dryse sapnuoti..

Paieškos.Tik tarp kitko.

Kokių tik paieškų nebuvau matęs, kurios nuveda į mano dienraštį. Bet šiandieninė ir prajuokino , ir privertė susimastyt, o kaip jūs vertinsit ją palieku spręsti jums. “Ji dėl jo verkė ,o jis ant jos dėjo”.

 

 

 

Idioteque.

Tirštai šaltoje migloje gurkšnojau obuolių ir mėtų arbatą,atsidusau. Šiandienos tokios neišsivadavau. Kūnas tiesiog deginančiai nori pailsėti. Visa savaitė priverstino buvimo ne savo kailyje, savaitgalis varginantis ne dėl darbo, o dėl mano siekių. Jeigu pradžia turėtu būti kitokia pradėčiau nuo čia: Šįvakar nebuvau savimi. Savaitės bėgyje nuklysdavau mintimis apie „visraktį“ jis čia pat. Jis nuolatos arti manęs, aš beveik nemoku atsiriboti. Viena vertus gerai jog savaitgalis šis būtent toksai, nebūtų jokių išlygų ir „kontaktai“ neišeitų naudą. Aš bijau ne tikslo, bijau baimės. Nematau prasmės sau kastis duobės. Antrąjį kartą. Neišsivaizduoju kokiu būdu,tačiau tai paveikė labiau nei kada nors buvo paveikę. Nemeluokit man dėl laiko. Kodėl aš visa tai prisimenu dar iki dabar? Nežinau ar visoje šitoje „erdvėje“ dar būtų vietos. Greičiausiai būtų ir būtent todėl kartai tai atrodo taip beprasmiška, net pas stebiuosi. Jeigu šiuo metu suvokimo klaida pats suvokimas, tai išeitį matau tik vieną. …                                                 Ir vėl.

 

 

                                                        

Ūminis Zahiras, nes aš esu gyvas.

 Anot rašytojo Jorge ’s Luiso Borgeso, idėja apie Zahirą

kilusi iš islamo tradicijos. Manoma, kad ši sąvoka atsirado

apie XVIII a. Zahiras arabiškai reiškia „matomas, esantis,

visada pastebimas”. Tai kažkas, kas prisiartinęs pamažu

užvaldo mūsų mintis ir neleidžia galvoti apie nieką kita.

Tai gali būti laikoma šventumu arba beprotybe.

Šv. TĖVŲ PRIEMIESTIS, Fantastikos enciklopedija, 1953

 

 Tai ateina savaime, tai neužkrečiama ( na nebent apsikreti pats), tai lengvai nepagydoma. Tai skaudina ir kankina, kartais tai labiau nei bet kas džiugina. O visų keisčiausia jog tai tęsęsi labai ilgai.

 

Dviprasmybė Inch’Allah

Šiandieną, vėjui kutenant man veidą , aš užsimerkęs tyliai kvėpavau. Šia akimirką gera tiesiog mėgautis iki nirvanos priartėjusią ramybe. Tie debesys, tie vasariški ,svajokliški debesys.. Tarytum šia akimirką viskas įprasta ir lemta likimo. Tarytum dabar niekas kitas ir negalėtų vykti. Šiltas,švelnus visą pasaulį sukantis moteriškumas šildo mane ir priverčia mėgautis kiekviena sekunde. Aš esu gyvas. Stoviu ir ilgai galvoju kiek dienų , kiek mėnesių prisiminsiu šia akimirką. Prisiminimai vienas iš didžiausių mano turtų.

Tyla.Tylus angeliškos saulės pliūpsnis, nieko nematau tik jaučiu ir girdžiu. Tiesiog girdžiu kaip šlama vėjas, sudžiūvę medžių lapai išsilaikę per visa žiemą, tylus spragsinčių malkų traškesys.Prislopintas juokas. Šita akimirka kiekvienas suprantame skirtingai, šita akimirka mano.

Pora skrajojančių šypsenų ir „akmuo skyla”. Aš pripažinsiu visa tai buvau pamiršęs, pamiršęs nes to norėjau. Niekas neprašė ,kad visa tai būtų sugražinta. Nevienam nevalia dirsčioti atgal, nes praeitis – klaida. Tyla ir absoliuti ramybė nutraukiama abejonių ir klausimų. Gyvenimas ne kino filmas, bet gal ištiesų gali būti jog aš klystų? Ir po poros metų negalėdamas niekuo tikėti nepastebiu to ko visai neseniai troškau, siekiau , ieškojau. Ar čia tik vienadienis kortų namelis, kuris realiai pastatytas tam ,kad sugriauti?  Nekenčiu viso to už vienapusišką situacijos paprastumą, niekas nenori būti kontroliuojamas, ir kai visgi neturi kitos išeities jautiesi kaip nesavas. Šia akimirką aš atgavau jėgas, nes žinau tiesą. Šia akimirką aš jaučiuosi tvirtas,nes žinau ką darysiu. Aš perėjau „ugnį” jeigu tu turi tiek noro kiek aš turėjau, turėsi pereiti tą patį , kad užsitarnautum mano palankumą. „Raktas čia pat.” Jeigu tu to nepraeisi, niekada nesužinosi, kas už tų durų buvo ištikrūjų, tu manęs nepažysti. Nepamiršk jog pirmas kartas buvo klaidingas. Žinau jog viskas taip ir pasibaigs, aš jaučiuosi tvirtas, nes man tai jau praeitis. Man tik gaila tų kuriems , tai tik prasidėjo. Inch’Allah

 

Naujoji Karta – Indigo Vaikai : 07

Negali pykti

Jis eidamas sparčiu žingsniu , lėtai apsidairo. Yra dalykų kurie čia kiekvieną dieną išlieka tokie patys. Šešiolikmečiai nuo pat ryto sėdinčios hole, trijulė „figūringų” vyrukų kurie dar neprasidėjus pamokoms eina į mokyklos bufetą pusryčiauti antrą kartą. Girtas mokyklos meistrelis, ir rytinė „apsnūdusios mokyklos dvasia”. Tačiau šiandien mokykloje buvo šioks toks sambrūzdis, diskusijos , absurdišką nerimą kėlė žmonių žvilgsniai, panašiai būdavo kai mokyklos hole būdavo uždegama žvakutė. Visi žinodavo jog tą dieną kažkam teks neišvengiamai susigadinti nuotaika, arba beširdiškai džiūgauti dėl sutrumpėjusių pamokų. Paprastai žvakutė būdavo uždegama žuvus mokyklos mokiniui .

Jis kiek susiraukęs dėl pirmojo aukšto keisto sambrūzdžio greitai nusivilkės striukę užbėgo laiptais į antrąjį aukšta. Čia situacija buvo kur kas kitokia , tarytum niekas, niekur nebūtų įvykę. Galėjai pagalvot jog žinios šio aukšto nepasiekę.

Eidamas pro antrojo aukšto holą jo akis užkliudė stendas kuriame buvo minima apie pokyčius mokykloje ir buvo sveikinami naujokai. „ Kas per..” Minutėlę kitą pagalvojęs jis pasuko link istorijos kabineto. Pasisveikindamas su savo klasiokais jis visiškai užmiršo pasidalinti tuo ką matę antrajame aukšte. Čia jis sutiko jau senokai matytus klasiokus, kurie mokykloje parastai būna reti svečiai.

Daugelis jo klasiokų  „šalti žmonės” kuriems nei gyvenimo idėjos nei ateitis tarytum nesvarbi, su jais neįmanomą užvesti diskusijos nes jų nuomonė svarbiausia. Jie nieko nesidomi, tik stengęsi kuo greičiau „prastumti” dieną, ar „prastumti” kažką iš ko galima butų pasipelnyti. Nemaža dalis žmonių čia kartais labai lengvai pasiduoda likimo srovei, galima sakyti tampa žmonėmis be ateities. Yra čia dar ir pilkosios masės kuri tampa bespalviai neutralai, gyvena savo nuošalų gyvenimėlį nepasižymėdami niekur. Ir vos keli indigo vaikai, kartais per anksti subrendę arba tiesiog gerai išauklėti su išugdytu ar įgimtu gebėjimu būti lyderiu.

Jis stovėjo ir akimirkai stebėjo savo klasę kuri jam tapus artima jau daugelį metų. Žvelgė į vaikinus kurie tarytum šia akimirką nekalbėjo apie nieką, ir į merginas kurios pusiau dirbtinai besišypsodamos viena kitą gyrė dėl išvaizdos. Kiek čia šunsnukių ir dviveidžių, kurie akimirka gali būti tau draugai ,o kitą akimirką tu jiems neįdomus ,nes nereikalingas. Akimirką kita jis galvojo, kiek gi čia gali būti neatsiskleidusių talentų. O kiek jų gali taip ir neatsiskleist. Vienas iš įdomiausių dalykų stovint tokiame būryje žmonių tai lyginti ir matyti kokie išties mes (ne tik galime būti), bet ir esame unikumai.

Naujoji Karta – Indigo Vaikai : 06

 

   Proto namai.

Vos tik pravėręs ‚proto namų“ duris jis giliai atisiduso. Dar viena savaitė mokslų. Kartais jam tiesiog pramerkus akis ryte nesinori nieko daryti : nekvėpuoti,negalvoti, neegzistuoti. Tikrai ne dėl tinginystės, o dėl panašios kasdienybės ir dėl ji supančios aplinkos. Tačiau jis laikui bėgant sugebėjo išsiugdyti savybė padedančia jam siekti tikslo.Kantrybę.

Šis pastatas tai tikrai daugiau nei mokykla, paprasta akis to gali ir neįžvelgti.Šioje mokykloje visų pirma egzistuoja du tipai, tie kurie neigia ir tie kurie veikia ,realiai žiūrintys žmonės į padėtį. Vėliau čia egzistuoja „grupuotės“, nebūtinai kažkokios nusikaltėlių gaujos. Čia žmonės susiskirstę į bendraminčių gaujas, neretai konfliktuojantys su kitom gaujom. Tai jie tarpusavyje neretai net nesikalba , nes anie tokie, anie prasčiokai ir panašiai. „Gaujos“ paprastai vaikščioję visur kartu. Jas gali sudaryti nuo pernelyg dažnai sureikšminančių, mokykloje populiarių merginų iki organizuotos „publikos“ panašios į tuos kurie sėdėję kalėjime arba dar tik besiruošiančius sėdėt. Paprastai tarp tos publikos būna akivaizdus lyderis, dažnai pasitaiko jog publika čia seka paskui lyderį net visiškai apie tai nesusimastydami. . Bet kuriuo atveju mokykloje jaučiasi susiskirstymas. Ir tai jog ji susideda iš mažo pasaulėlio kur kiekvienas nori tapti geriausiu.