„Apkramtytos ausys“

Atsisėdau prie darbo stalo. Sunėriau rankas, žiūrėjau tik į viena tašką. Bandžiau sudėlioti savo mintis, už kelių minučių pagavau save besistojantį , šiandien vienoje vietoje iš sėdėti negaliu. Artėjančios vasaros troškulys primena dalelę dalykų kurių nebuvau padaręs. Artėja kiekvienam žmogui viena iš svarbiausių dienų metuose, festivalis ir .. dar konkrečiai nenusprendžiau kas toliau.

Per pastarąsias dienas netyčiomis prisiminiau vieną kirmijusią smulkmeną. Kol būdavo kiekvienas savaitgalis nerimastingai, galbūt kartais kiek monotoniškai praleidžiamas pas grupele man artimų, (ganėtinai artimų) žmonių niekada nebūčiau pagalvojęs jog ištisų iki birželio 12 dienos daugelio jų nematysiu. Aš neidiotas bent šituo klausimu, suprantu jog ateis laikas kai nieko apskritai nebesusitiksiu iš paauglystes metų. Nagi, juk tai natūralu gyvenimas nestovi vietoje, jeigu nesugebėsi prisitaikyt (kitaip tariant neprogresuosi) tai regresuosi. Tačiau pokštai apie didelius laiko tarpus pasiteisino (kaip antai gerų jums naujųjų metu, ar gal kada nors susitiksim). Lėtai pasitraukėm iš tų metų, visi pajudėjo savais keliais. Turbūt galėjo tai suvokti ir naiviausi per pastarases dienas gauta SMS man tai primine. Šiandienos buvę dalykai tapo old school‘u . Bet jeigu tai užsimiršimas tai bent jau The Best Ever, nes užsimiršau jog buvau užmiršęs.

Šios kelios savaites išties suvienijo Lietuvą, bemaž pusė jos piliečių diskutuoja ir tiki išrinktąją Grybauskaitė. Oi, nedrįskit ginčitys ji juk tikrasis Mesijas! (juokauju) Tačiau politika palietė ir mano darbo vietą. Tai yra mokykla. Kelios dienos buvo nesveiko nuovargio ir jaudulio dėl nevykstančio komandinio darbo. Pas mus vyko debatai surinkti politikai išsakė ganėtinai džiugę nuomonę. Nežinau už ką konkrečiai balsuočiau,bet dabar žinau už ką nebalsuočiau . Buvo pora klausimų į kuriuos nebuvo taip paprasta atsakyti ir tiesiai šviesiai politikai neatsakė. Shame.

Pabaigos žodis

Per savaitgali suradau labai įdomes vietas:

Rocky Mountains

Florencija

Vidmantas sukūrė Top Loser , aš turiu savo interpretaciją iš realaus gyvenimo. Vyrukas sugalvoja b2g savanoriaut,nuvažiavimas į apmokymus kainuoja 50 lt , paskui prieš festivalį ir po festivalio kelionė jam atsieina dar 50lt . O galiausiai savo pamainoje jis praranda užstatą (70lt). Iš viso 170 lt , ohoho sakyčiau kai važiuoji į festa “atseit nemokamai” kai tuo tarpu išankstinis bilietas kainuoja 90 lt. O dar ir šiemet džiaugęsi vėl gavęs galimybę savanoriauti.

Katilas

Sėdėjau prie trijų sudedamųjų dalių. kūrybingumo, pykčio ir meilės . Lygtis parasta, o greitu laiku pradėjo išryškėti dar viena dalis. Šitam kasdienybės katile pradėjau pastebėti jog lieka tik kūrybingumas ir nusivylimas. Pradėjau realiai žiūrėti į daugelį mane užklupusių negandų, pasakymas jog kas nors pasikeis pastaruoju metu sukelia šypseną. Kada rytoj? Kita mėnesį? Kitais metais? Pff..

Absurdiškumas yra nuožmus gyvis, nieko ir neprikiši . Likimas jo gerasis draugas ir porininkas ,kaišioja man pagalius į ratus , pastaruoju metu visai nejausdamas gėdos. Nebesuprantu kur pradžia o kur galas. Koks nenusakomas jausmas stebėti savo svajones ir užgaidas pro suvokimo prizmę. Dabar jau nebežinau ar ištiktųjų visada geriau žinoti tiesą.

After years of waiting
After years of waiting nothing came
And you realize you’re looking,
Looking in the wrong place

Arba dar geriau , nebežinau netgi kaip komentuoti ta situaciją , kai viskas būna kitaip nei tau atrodo,o ką jau kalbėt apie keletą metų. Greičiausiai šį kartą pavadinsiu totaliu paradoksu. Be to vienas dalykas lydi mane iš paskos pastarases dienas. Yra grupelė žmonių iš mano aplinkos, kurios norai neįtikėtini, kaip galima norėti nugalėti antrą kartą nieko nedarant. Ok buvo laikas kai padarydavo kas nors kitas, bet šį kartą..

Postas 1

 

 

Jeigu tavo gyvenimas užtektinai prasmingas, negalvosi apie gyvenimo prasmę.

“Barškaskardys!”

Važiuoja senis su dviračiu ir vežasi skardos lakštus.

Iš kitos kelio pusės  jam šaukia :

- Kvailas tu gal? „Žiauriai“ Skarda barškini!

Senis jam atsako:

- Nieko negirdžiu,skarda barška!

I know what you’re thinking.

But I’m not your property.

Vejas, šlamesys .. Tylus šios dienos paslaptingumas kėlė jaudulį ir išskirtinį norą gyventi. Kiek man reikia mažai jog būčiau laimingas, galbūt jog jau kartais vien tai jog aš galiu būti laimingas nuo minties apie laimę. O gal jog moku pagalvoti ir apie laimingą pabaigą. Tačiau visų keisčiausia jog per pastarąsias dienas „pagavau save“ jaučiantis laimingu galvojant apie ne itin linksmus dalykus.