Tylūs nesuprantami žodžiai.
Birželis 18, 2009
Ta vakarą sėdėjau ir klausiausi. Lietus tyliai ir begėdiškai barbeno. Ne viską ir aš prisimenu, tačiau tą akimirką girdėjau tuos tylius žodžius. Aš juos kartais vakare pakartodavau, arba tomis akimirkomis kai man būdavo nuoširdžiai (nežinia dėl ko) liūdna. Tą akimirką aš juokavau. Juokavau ir juokiausi netgi iš tų dalykų kurie parastai gal ir nebūtų juokingi. Jau vien todėl jog man buvo gera , netgi nepaisant to jog aš to momento nevertinau. Arba bent jau nevertinau užtektinai. Gal aš juokiausi iš savo susivokimo į man daugelį rupimų klausimų, o gal juokiausi iš naujai kilusių klausimų. Nors man jau ir buvo minėti šie nuoširdus žodžiai . Jie jau nebekėlė susižavėjimo kaip anksčiau. Šį kartą žinojau kiek daugiau. Nes tą vakarą sėdėjau ir klausiausi tų tylių ir nesuprantamų žodžių.
Birželis 18, 2009 at 21:09
Labai gražu.
Gerai padirbėta.
Birželis 18, 2009 at 21:14
Juokingai nejuokingas lietus ir begėdiškai nuoširdūs žodžiai – tokia mano impresija perskaičius TNŽ [Tylūs nesuprantami žodžiai].
Birželis 20, 2009 at 22:50
Man kiekvieną akimirka , kiekvieną „posta“ nenusakomai malonu žinoti, išgirsti jog kažkas pajuto kažką savito. Rado kažką malonaus ir artimo širdžiai būtent ten kur aš kažką parašiau, tai pasidaro daugiau nei palaikymas.