Laiškas mažiausiam žmogui pasaulyje.

Šiandien nepabijosiu dviejų dalykų vienas iš jų tai atžarumas.

Pramerkus akis iš ryto ir pažiūrėjus pro langą , pirmoji mintis šovus į galvą buvo „ot šūdas“ . Iškart nuotaikingos atitikmens ieškojau muzikoje,tiksliau Mobio klasikoje „One Of These Mornings“. Šiandieninis šiltas ir vasariškas lietus nevaržomai man leido kiurksoti namuose, be jokios sąžinės graužaties. Tad visko gali būti jog šiandiena bus visai maloni naujiena mano dienraščio skaitytojams. Pabandysiu išpildyt seniai pasąmonėje „kabojusią“ „auksarankio“ idėją.

Laiškas mažiausiam žmogui pasaulyje.

Stebėti žmones yra didelis malonumas, nekalbu apie analizes tiesiog stebėjimą ir jų reagavimą į tam tikras situacijas. Visi skirtingos personos siekiančios aukščiausio, sąmoningai ar nesąmoningai. Išskirtinis bruožas tai troškimas būtini unikumu, net nepagalvojus jog gimęs automatiškai juo tampi.

Yra labai daug dalykų kurių aš nesuprantu. Nuo žmogiškų nesusipratimų gydo pokalbis. Tačiau yra nemažai išlygų skirtingom situacijoms, tu žinai kokias aš nesąmones dabar čia kalbu. Nes niekada nejaučiau iš tavęs palaikymo, o visi dalykai kuriuos pasakydavau buvo persmelkti šalčiu. Dabar ir aš atsidūriau tokioje situacijoje kurioje paprastai būdavo kitos personos iš mano aplinkos. Tačiau istorija eina ratu , ir vienintelis dalykas ko iš jos galėtume pasimokyti tai ,kad iš jos nieko taip deramai ir neišmokstame. Bet jau man pastaruoju metu tai tinka ypatingai. Kita vertus po dviejų „kaktomušų“ abejoju ar trečia kartą leisčiau sau taip „trinktelti“. Nesinori elgtis beviltiškai. O iš šitos (iš pirmo žvilgsnio) beviltiškos situacijos vis dar nerandu , rakto , sprendimo. Kaip galų gale tinkamai pasielgti ir išlipti, jeigu to reikės. Nejaugi ir vėl turėsiu būti geradariu Kalėdų seneliu kuris tik dovanoja. Žinau jog buvo ir gražių momentų, tačiau po tokio akivaizdaus „bėgimo ir šalinimosi„ pradedu vis labiau linkti prie minties jog akivaizdžiai kažko nežinau. Akivaizdžiai.