O apie ką galvoji – tu?

 

Pabandykim šį kartą kitaip.

Pastaruoju metu nerasdavau laiko man mieliems darbams. Jei kalbant konkrečiai tai laiko nerasdavau ir „Dienraščiui“. Šiemetiniai metai man labai svarbūs mokslo prasme. Be to aš žingsnelis po žingsnelio mokinuosi planuoti laiką, tai susiję su visa mano kasdienybe. Be to tai daug didesnis menas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pastaruoju metu išsipildė ,daugiau ar mažiau, įvykių kurie man buvo ar tebėra svarbūs. Esu tikras jog buvo kilę tokių minčių kurias be abejonės vertėjo užrašyti,tačiau taip susiklostę jog palikau jas užmarščiai. O ištiko ir pačiam ateityje būtų buvę įdomu paskaitinėti. Mėgstamiausias mano pastarojo meto guodimo būdas ,buvo sau vis priminti jog greičiausiai postas tai kaip ir geras vynas , paprastai būna brandinamas.

Kad ir kaip ten bebūtų vienas iš aktualesnių mėnesio įvykių buvo nedidelis praregėjimas. Nors prieš tai daug kartų buvom perkalbėję ir iš esmės padėję tašką diskusijoje. Tačiau gal iš neturėjimo ką veikti, o gal iš smalsumo kartą pasvarsčiau. Kaip atrodo iš šalies kai kurie žmonės ,kuriuos laikau gana artimais. Gal iš tikrųjų ne kaip jie atrodo, tačiau kaip pasikeitė ir kiek dar jie man liko artimi. Nesusimulkinsiu kokios buvo išvados, tačiau suvokiau jog kai kam dar egzistuoja antroji paauglyste. Arba tiesiog išryškėjo natūraliosios atrankos bruožai. Na taip , jų asmenybėse. Kai kurie pradėjo branginti pažintis pagal kiekybė o ne kokybę. O čia jau sad.

Beje pastaruoju metu pradėjau jaustis vėl gyvas. O formulė labai parasta, labai daug ka reiškė šis savaitgalis kurį praleidau labai gerų žmonių kompanijoj ir aplakėm Vilnių, Bixus. Žodžiu gyva muzika, sostinė, draugai ir tai ka jau senokai daręs, džiaugiausi naujais dar nepatirtais potyriais. Bet visų maloniausia , kai pradeda stebinti gyvenimiškos staigmenos, netikėti dalykai primena jog egzistuoju.