Naujoji Karta – Indigo Vaikai : 10

Tiltas

Jis išėjo begalo sumišęs. Kasdieninė monotonija buvo kaipmat išblaškyta. Vyrukai kalbėjosi kasdieninėmis temomis. Tačiau jis netarė nei žodžio.

Šiandiena buvo begalo saulėta , tik šį kartą jį tai erzino ir nekėlė jokio pasigėrėjimo.

Jie pasuko į parko kraštinį taką , kuriuo jų kompanija parastai traukdavo pasivaikščioti ir kuris nuolatos būdavo žalias, gal tiesiog dėl didžiosios daugumos ten augusių spygliuočių. O gal dėl glūdinčios legendos. Vos jis tik pagalvojo apie legendą iškart susijuokė nuo tokios minties.

Pasukus lik proskynos kuri ve da link lieptelio jam laikas tarytum sulėtėjo. Kiek tūkstančių kartų jis čia ėjas net sunku apsakyti.Keisčiausia jog tas lieptelis atrodė nuolatos skirtingas. Jis galėjo prisiekti jog jam kiekviena metų laiką, kiekviena mėnesį ar kiekviena kartą kai jis čia ateina jam aplinka atrodo vis kitaip. Jį nepakartojamu darė ne tik tas pokyčio jausmas, bet ir daug žemiškesni dalykai. Pavyzdžiui šioje vietoje parkelis atrodė tarytum miškas, nes iš abiejų pusių buvo pilna senų medžių,be to tai buvo viena iš tų vietų kuriose jis jautėsi begalo saugus. Galėdavo ateiti čia ištikus kokia nelaimiai, ar jaučiantis labai prastai. Tačiau nepaisant viso to daugiausia laiko jis čia praleisdavo su jam daugiau ar mažiau artimais žmonėmis.

Jo susimastymą išblaškė klausimas:

..-Tai kaip ten?

-Kas kaip? – Paklausia jis

- Imsi faikę?

Jis tik nusijuokė , o jam siūlęs vaikinas parūkyti tik nusišypsojo. Jis niekada nerūkydavo, o šis vaikinas jam nuolatos siūlydavo , žinoma žinodamas jog jis atsisakys. Ko gero jeigu niekados neatsisakytų tai niekados ir nesiūlytų. Tiesa to vaikino vardas buvo Gabrielius. Nebuvo artimiausias pažystamas, tačiau jį aplinkiniai laikė patikimu.