12 | 10 10

Paprastai stebuklingųjų skaičių magija netikiu. Žinojau jog žmonės jiems tiki jog jose juose užkoduota mūsų ateitis, Juokinga ar nejuokinga ,tačiau šitie dalykai tapo mano pastarųjų gyvenimo metų dalimi. Nors ir nedidele, likusia šešėlyje tikrų dalykų.

Jau 7 metai (10 10) kai aš pirmąjį kartą „papuoliau“ į mokyklos mainų programą. Nenusakomus įspūdžius prisimenu. Ko man tuomet tereikėjo, tokiam ganėtinai mažam vos 12 metų. Turbūt tai viena iš priežasčių lėmusių mane dar kartą perversti jau ilgus metus dūlėjusius foto albumus.

Nesugebu suvokti kokio atsitikimo dėka , mano ausims teko dar kartą pasimėgauti Norah Jones – Live don’t Know Why. Dėl dabartinės nostalgiškos būsenos ji iškarto lipte prilipo kaip soundtrackas. Beje tuometinė kelionė man buvo kartu ir kaip gyvenimo pamoka, o gal greičiau pamokos.

• Pirmiausia išmokau jog gyvenime visko galima gauti iš tikrųjų to norint. Tačiau tam reikia daug rizikuoti.
• Kiekvienas turi kokių nors talentų apie kuriuos net nenumano.
• Humoras ir komunikabilumas jungia visus žmones.
• Viskas ne taip kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
• Verta siekti geriausio, nes geriausia vis vien kažkas gaus, o kuo tas žmogus geresnis už tave? (Nepersistenkit taikydami gyvenime, susidursit su kita fraze Too Much Ego Will Kill Your Talent)

Ir t.t

Kiek vėliau susitikau žmogų su kuriuo pasakėm tokį patį sėkmės skaičių – 12. Totalus sutapimas. Bet jau nujaučiau jog ateitį kažkas bus įdomaus su juo. Taip ir nutiko.

O Prieš metus tokiu metu (10 10 d.) buvau Vokietijoje ir realiai suvokiau užsienio svarba. Ir tai kokie visi žmonės panašūs, tesiskiria papročiai, įpročiai ir kalba. Bet rūpesčiai ir bėdos , norai ir svajonės – vienodos. (Yra išlygų ,bet nedarau iš to diskusijos). Bet kuriuo atveju pasiilgau kelionėse pažintu žmonių ir dar kartą „pagedėjau“ savo praliestų šansų.

Paprastai ir nuoširdžiai

Turėjau proga pažiūrėti kaip kažkurie mano savaitgaliai atrodo iš šalies. Pastaruoju metu juose labai mažai nuoširdumo. Žmonės toje aplinkoje pasiryžę praleisti laika linksmai betkia kaina. O tai ilgainiui įsigrysta – patikėkit. Žiauriausia turbūt, kai linksmybės ateina į tokį lygmenį jog nuo jų net vemti verčia. Šį savaitgali turėjau natūraliai išplaukusią proga pabūti Bilo Murėjus herojumi Broken Flowersuose. Ne dėl idėjos, o dėl to keisto į viską nusispjovimo. O tas buvo suvokiama ne visiems. Neturėjau noro kam nors apie tai pasakoti. Jeigu taip atvirai. Žinau ta situaciją kai pasakau vos ne kažką tokio suprantamo greičiausiai tik man pačiam. Palinksi galva, mmmm – numyke ir pasistengia patyliukais nuslysti į šoną. Galima sakyti naudojausi tuo. Ginantis abstrakcijomis pasakysiu ir asmeniška dalyką. Kai gavau kvietimą kurio bučiau neatsisakęs – anksčiau. Tuomet man pasirodė, labai kvaila , nes pastebėjau jog tas žmogus nuolatos mėgsta ką nors esant šalia,nesąmoningos manipuliacijos dėka.(Žodžiu jokios čia romantikos) . O dabar N.Jones žodžiai labai tinka :

I waited ’til I saw the sun
I don’t know why I didn’t come
I left you by the house of fun
I don’t know why I didn’t come
I don’t know why I didn’t come