Foto by *AngieSnape
Ruduo. Vėl mažyčiai lapukai sutrypiami,kaip gražu. Ir miškas pasidaro, žymiai tylesnis, drebulės nebeturi ko drebinti. Sėdžiu toje samanomis kvepiančioje tyloje ir stebiu lapais nuklotą kelia. Kas čia vyksta? Kodėl aš anksčiau nebūdavau čia tokiu paros metu.
Kopia žmonės per šią lapų dykumą, vieni išeina kiti grįžta.Nors yra tų kurie išėjo ir nebegrįžo. Galas žino, nepasiekė tikslo , o gal susimovė. Tik tuo atveju,jeigu bandant susimauni, ar sunku būna pasakyti artimiesiems ? Tiems kurie pūtė gerą vėją ir tikėjo.
Atsisveikinimo akimirka, neviltinga ir pereinama. Tik kodėl būtent toks jausmas. Būtų šaunu ,jog tai ne šeštasis pojūtis ,o prakeiktas pesimizmas. Akys nukrypsta į pro šalį einantį ūsuotį. Vėplio ūsai prasiskyrę kaip kokios mozės praskirta jūra ir krypuoja į šonus kaip kokia švytuoklė. Veido išraiška sakyte sako,jog jis tiki rytojumi. Atsikels ir viskas bus tvarkoje, jis sugebės per dieną viską sudėlioti. Nors ir taip aišku,jog tai būtų daug tikresnis stebuklas ,nei joshuos apsireiškimas. Sako negalima iš žmogaus atimt vilties. Čia kaip kokia nerašyta etiketo taisyklė. Niekada negali žinot, gal tai viskas kas jam liko, na ir tegul. Tegul sau tiki.
Tik kaip gali žmonės tave apleist sunkumo valandą. Tegul sau tiki.
Endo
