Kur sapnai prasideda.

Šis publikacija ganėtinai paini skaitant ir nesigilinant. Ilgai abejojau ar ją dėti visą. Tačiau ją „atrakinti“ nėra jau taip sudėtinga.Bet reikalauja pastangų. Jeigu neturi noro ar laiko. Skaityk paskutinę pastraipą.

Tai ką parašiau greitai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

I

Prisimenu kaip prie ko kokį pusšimtį tūkstančių sekundžių. O galbūt prieš 9676800.

Nuolatinė kaita daro mus nepatvarius.

Aš negaliu patikėti kaip laikas eina, nors… Kita vertus – galiu. Aš greičiausiai negaliu

patikėti kaip žmonės keičiasi.

Tai turbūt gyvenimo įdomumo dalis.

Tai nuolatos tau gali priminti jog nei vienas, tikrai nei vienas iš mūsų nenori šioje žemelėje likti be antrosios pusės. Taip tiesiog yra , čia vienas iš tų dalykų kuriuos laiko savaime suprantamus ir dėl to nesiginčija.

Man patinka atvirumas, tai žmones suartina. Bet kuriuo atveju. Šiandien aš paragavau atvirumo , kiek kartesnio nei paprastai. Juokingiausia jog jis buvo perteiktas natūralia forma. Galvoju arba čia sarkazmas lipa per ribas ,arba šioje vietoje žmogus pasirodo netašytas kelmas. Žiauriai. Bet taip būna, nepaisant to jog tai nepasiteisinimas. Juk būna ir žmogžudysčių.

Pastaruoju metu papuolu i situacijas kuriose nenoriu ..

II

Nemaloniausi dalykai nutinka netikėtai. Nieko čia ir nebepridursi. Tačiau nepaisant to niekuomet nereikia užsimerkti prieš gyvenimiškus ženklus.  Ir pasistengt tai suderinti su gyvenimiška patarle. Bijai vilko – neik į mišką.

Nes kažkas gali nukentėti.  Tas kažkas gali būti ir tu , ar tavo dalis.

Nustebau jog teko man jaustis svetimu žmogumi , matytų žmonių tarpe. Čia ne priekaištas čia keistumos dalis. Sukuriama įtampa iš nieko. Reikia pasistengti būti savimi.

Aš vis dar norėčiau ,būti šalia. Bet jau nebežinau kiek. Galbūt laimingi  žmonės kažkiek atiduoda dalelės džiaugsmo ir tau. Tačiau laimingi ir drąsiai tai pademonstruodami tik priverčia tau prisiminti koks tu nelaimingas. Laimė gali susidėti iš kelių dalykų.

Pirmiausia turbūt nuo žmogaus suvokiamų vertybių. Kažką džiugina šypsena, kažką džiugina glostomas ego ar pinigai.

Jau baigėsi viskas.

III

Svarbiausius dalykus išdrįsk pasakyti pats.

IV

Kaip mažas vaikas tebegalvojau apie smulkmenas , taip žaismingai juokiamės. Tu žiuri,  o aš jau nebegalvoju apie nieką. Nejaugi tiek laiko buvo įšvaistyta veltui.

Paieškoms. Jeigu šioje pusėje savo tikslo net su žiburiu nerasi. Šioje arenoje visi juokdariai.

Kur buvai dingęs?

Tarytum man turėtu būti liūdna. Bet taip nėra. Galbūt neprasmingoms smulkmenom, jausmai jau išblėso. Šie liūdni vaizdai jau nebeliūdini. Visam tam greičiausiai daug įtakos turi laikas, jis visa tai įprasmino ir susendino. Kas sena nereiškia jog negražu, tačiau tai beliko praeitis.

Nuostabiausias buvo atsisveikinimas. Nei žodžių, nei sentimentų, nei žvilgsnių. Nieko. Tik keista įtampa, pyktis. Net jeigu ir norėčiau paklausti, kas čia po galais vyksta? Atsakymo negaučiau. Net jeigu tu jį ir žinotum. Ne dėl to jog tu iš tiesų  manęs nekęstum. O tiesiog.. Noras neatsakyti ir nesigilinti nustelbtų tave. Tai kas atrodė tolima ir unikalu, tampa nuvalkiota ir banalu. Atsiranda daugiau, atsiranda alternatyvos, atsiranda geriau.

Net jeigu kartais ir atrodau susikrimtęs , tai nebūtinai turi būti tiesa. Ne viskas yra taip kaip atrodo.

Prie bedugnės.

 

„..Tu artėji baisios katastrofos link. Dar nežinau kas tai per katastrofa, tačiau žinai apie ką aš kalbu? Po galais juk nujauti?..“

Apie melą sau.

Aš nesuprantu kam save „grūsti“ į kažkokį, nesuvokiamos reikšmės, ir absurdišką ,apsauginį burbulą. Saugoti save nuo jau savaime suprantamos, kasdienybe, tapusios dalykų gausos. Galbūt tai noras pademonstruoti savo išpuikusį rafinuotumą, o galbūt pademonstruoti savo tobulas etiketo žinias. Bet tai man taip kvaila, taip beprasmiška, nors imtum ir viduryje (su tokiu žmogumi) pokalbio ,netaręs nei žodžio apsisuktum ir nueitum, savais keliais. Ir kuo toliau nuo jo tobulo pasaulio ,ir jo tobulų taisyklių.

Lygiai taip man pastarąjį kartą buvo su žmogumi, kuris liepė man save cenzūruoti ,mat aš pasakiau ble. Čia ne trumpinys tiesiog pasakiau ble, o ne ble*. Aš jaučiu skirtumą, tačiau man matyt tokiam „netašytam kelmui“ kaip aš , pritruko suvokimo jog BLE taip pat keiksmažodis, o gal tam žmogui tiesiog pritruko žinių jog tai galėjo būti (Brotherhood of Locomotive Engineers/ pagooglink). Nuleidau tai juokais – bet juokinga nebuvo.

Ir iš viso namie skaitinėdavau nenusakomo storumo etiketo knyga, puse perskaitęs suvokiau what the fucking point? Aš suprantu kas yra etiketas ir jog jis svarbus, bet kam perlenkti lazda, kam demonstruoti savo žinias prikišinėjant jog „alksnių ant stalo dėt tam tikrose vietose nedera“,“kalbant su vyresniu žmogum reikia išsitraukti ranka iš kišenių“ ir t.t Tai taip absurdiška kartais ,kad net nebejuokinga.Čia ir kaip su tuo viduriniu pirštu, susikuria kvaileliai taisykles,ir sureikšmina. Tai tik pirštas ir kodėl ten reikia įsižeist jį pamačius? Iš esmės ten tik pirštas ir viskas.Taip ir su didžiąja etiketo dalimi, sukuriamos taisyklės kurios iš esmės..Tik taisyklės.

*

Be galo absurdiška sakyti jog bijai žiūrėti žinias, juk tai mūsų dalis. Ta nuo kurios nepabėgsi,taip ir išlenda yla iš maišo su žodžiu – Bailys.

Ten kažkur toli

Ši diena man savotiška agonija, žinau jog buvę kur kas sunkesnių dienų, tačiau sunkiausia atrodo būtent tą akimirką kurią tu gyveni.

Tavo priešas tavo įsitikinimai – prisimink visam gyvenimui.

12 | 10 10

Paprastai stebuklingųjų skaičių magija netikiu. Žinojau jog žmonės jiems tiki jog jose juose užkoduota mūsų ateitis, Juokinga ar nejuokinga ,tačiau šitie dalykai tapo mano pastarųjų gyvenimo metų dalimi. Nors ir nedidele, likusia šešėlyje tikrų dalykų.

Jau 7 metai (10 10) kai aš pirmąjį kartą „papuoliau“ į mokyklos mainų programą. Nenusakomus įspūdžius prisimenu. Ko man tuomet tereikėjo, tokiam ganėtinai mažam vos 12 metų. Turbūt tai viena iš priežasčių lėmusių mane dar kartą perversti jau ilgus metus dūlėjusius foto albumus.

Nesugebu suvokti kokio atsitikimo dėka , mano ausims teko dar kartą pasimėgauti Norah Jones – Live don’t Know Why. Dėl dabartinės nostalgiškos būsenos ji iškarto lipte prilipo kaip soundtrackas. Beje tuometinė kelionė man buvo kartu ir kaip gyvenimo pamoka, o gal greičiau pamokos.

• Pirmiausia išmokau jog gyvenime visko galima gauti iš tikrųjų to norint. Tačiau tam reikia daug rizikuoti.
• Kiekvienas turi kokių nors talentų apie kuriuos net nenumano.
• Humoras ir komunikabilumas jungia visus žmones.
• Viskas ne taip kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
• Verta siekti geriausio, nes geriausia vis vien kažkas gaus, o kuo tas žmogus geresnis už tave? (Nepersistenkit taikydami gyvenime, susidursit su kita fraze Too Much Ego Will Kill Your Talent)

Ir t.t

Kiek vėliau susitikau žmogų su kuriuo pasakėm tokį patį sėkmės skaičių – 12. Totalus sutapimas. Bet jau nujaučiau jog ateitį kažkas bus įdomaus su juo. Taip ir nutiko.

O Prieš metus tokiu metu (10 10 d.) buvau Vokietijoje ir realiai suvokiau užsienio svarba. Ir tai kokie visi žmonės panašūs, tesiskiria papročiai, įpročiai ir kalba. Bet rūpesčiai ir bėdos , norai ir svajonės – vienodos. (Yra išlygų ,bet nedarau iš to diskusijos). Bet kuriuo atveju pasiilgau kelionėse pažintu žmonių ir dar kartą „pagedėjau“ savo praliestų šansų.

Paprastai ir nuoširdžiai

Turėjau proga pažiūrėti kaip kažkurie mano savaitgaliai atrodo iš šalies. Pastaruoju metu juose labai mažai nuoširdumo. Žmonės toje aplinkoje pasiryžę praleisti laika linksmai betkia kaina. O tai ilgainiui įsigrysta – patikėkit. Žiauriausia turbūt, kai linksmybės ateina į tokį lygmenį jog nuo jų net vemti verčia. Šį savaitgali turėjau natūraliai išplaukusią proga pabūti Bilo Murėjus herojumi Broken Flowersuose. Ne dėl idėjos, o dėl to keisto į viską nusispjovimo. O tas buvo suvokiama ne visiems. Neturėjau noro kam nors apie tai pasakoti. Jeigu taip atvirai. Žinau ta situaciją kai pasakau vos ne kažką tokio suprantamo greičiausiai tik man pačiam. Palinksi galva, mmmm – numyke ir pasistengia patyliukais nuslysti į šoną. Galima sakyti naudojausi tuo. Ginantis abstrakcijomis pasakysiu ir asmeniška dalyką. Kai gavau kvietimą kurio bučiau neatsisakęs – anksčiau. Tuomet man pasirodė, labai kvaila , nes pastebėjau jog tas žmogus nuolatos mėgsta ką nors esant šalia,nesąmoningos manipuliacijos dėka.(Žodžiu jokios čia romantikos) . O dabar N.Jones žodžiai labai tinka :

I waited ’til I saw the sun
I don’t know why I didn’t come
I left you by the house of fun
I don’t know why I didn’t come
I don’t know why I didn’t come

Pabūk dar truputį ilgiau.

Reconer

Jau vien rudeniškas oras nenuteikė šiandie gerai dienai. Niekas šiandiena manęs „nestabdė“. Išskyrus įkyriai besivelkanti nuotaikų kaita. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti mano gyvenime esti permainų. Gyvenimas nestovi vietoje, galbūt todėl atsiranda daug dienų kai aš juo tiesiog mėgaujuosi. Galbūt todėl ir kartais patylomis dėkoju savo tėvams už visas galimybes kurias jie man suteikė. Nes ne paslaptis jog gali ir gyvendamas būti negyvu. Wtf? Žmogus kuris užsisekliandžia , užsidaro namuose, nepasakyčiau jog pilnas gyvybės. Bet tokių žmonių vis pasitaiko ir kas keisčiausia ,gyvena jie savo pasaulėlį , dainuoja tą pačia diena iš ryto ir nemato bėdų.

Taigi kaip jau minėjau esti permainų, tačiau jos daugiau ar mažiau susiję su mane supančiais žmonėmis. Vieni iš artimųjų tarytum keičia kitus. Kaip čia taip nutiko? Nebesuprantu kam tuomet vieni kitiems taip apsimetinėti jog džiaugiamės vieni kitus matydami. Vakar sėdėdamas prie židinio atvyraudamas supratau jog jau sunkoka rasti bendrų interesų. Atsiranda ir tų kurie vieni kitiems pavydi. Norėčiau kiek nutolt nuo tokių dalykų. Šiandien galbūt jaučiuosi kaip kažkas pasenęs, praeitis.Mane vemt verčia nuo to dirbtinio nuoširdumo.

Greičiausiai niekad nebūčiau apie tai pagalvojąs , jeigu nebūčiau susitikęs su žmonėmis kurie yra viso to priešingybė. Galbūt tai buvo raktas į pažinimą. Mat gyvendamas gyvenimą kuriame kažkurioje srityje būna mažokai pokyčių , pradedi užmišti jog gali būti dar ir kitaip. Traukęsi kai kurios asmenybės iš mano pasaulio, mano vietą užima kiti. Turbūt tiek pat energingi ir apsukrūs, kiek aš buvau prieš kokius pora metų. Tik, kad niekados nepasižymėjau tokiu įžūlumu. Nors tą vakarą prikalbėjau dalykų kurių geriau būčiau nesakęs, tačiau kaip kompensaciją gavau peno pamastymui. Aklumas mūsų priešas.

Nothing

..Pavargę jie prisėdo kelioms minutėms. Niekas ir nepastebėjo. Nepastebėtu turbūt jei šį kartą imtų iš čia ir išeitų.

Labai keisti jausmai užklumpa kai aplanko visa vertiškas supratimas.

O apie ką galvoji – tu?

 

Pabandykim šį kartą kitaip.

Pastaruoju metu nerasdavau laiko man mieliems darbams. Jei kalbant konkrečiai tai laiko nerasdavau ir „Dienraščiui“. Šiemetiniai metai man labai svarbūs mokslo prasme. Be to aš žingsnelis po žingsnelio mokinuosi planuoti laiką, tai susiję su visa mano kasdienybe. Be to tai daug didesnis menas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pastaruoju metu išsipildė ,daugiau ar mažiau, įvykių kurie man buvo ar tebėra svarbūs. Esu tikras jog buvo kilę tokių minčių kurias be abejonės vertėjo užrašyti,tačiau taip susiklostę jog palikau jas užmarščiai. O ištiko ir pačiam ateityje būtų buvę įdomu paskaitinėti. Mėgstamiausias mano pastarojo meto guodimo būdas ,buvo sau vis priminti jog greičiausiai postas tai kaip ir geras vynas , paprastai būna brandinamas.

Kad ir kaip ten bebūtų vienas iš aktualesnių mėnesio įvykių buvo nedidelis praregėjimas. Nors prieš tai daug kartų buvom perkalbėję ir iš esmės padėję tašką diskusijoje. Tačiau gal iš neturėjimo ką veikti, o gal iš smalsumo kartą pasvarsčiau. Kaip atrodo iš šalies kai kurie žmonės ,kuriuos laikau gana artimais. Gal iš tikrųjų ne kaip jie atrodo, tačiau kaip pasikeitė ir kiek dar jie man liko artimi. Nesusimulkinsiu kokios buvo išvados, tačiau suvokiau jog kai kam dar egzistuoja antroji paauglyste. Arba tiesiog išryškėjo natūraliosios atrankos bruožai. Na taip , jų asmenybėse. Kai kurie pradėjo branginti pažintis pagal kiekybė o ne kokybę. O čia jau sad.

Beje pastaruoju metu pradėjau jaustis vėl gyvas. O formulė labai parasta, labai daug ka reiškė šis savaitgalis kurį praleidau labai gerų žmonių kompanijoj ir aplakėm Vilnių, Bixus. Žodžiu gyva muzika, sostinė, draugai ir tai ka jau senokai daręs, džiaugiausi naujais dar nepatirtais potyriais. Bet visų maloniausia , kai pradeda stebinti gyvenimiškos staigmenos, netikėti dalykai primena jog egzistuoju.

Lyg laiško butelyje išmetimas į jūrą

“Saldus vanduo”

I

Labai daug dalykų nutinka netikėtai. Ir keista tai jog pastaruoju metu dalykai tikrai nepretenduojantys tapti geriausiais sugeba tapti kažkuo išskirtiniu. Matyt tai gyvenimo dalis, stebinti ir būti nustebintu..

II

Besišypsodamas mėgavausi vakaro gaiva. Minutėlę kita , tikrai save buvau apgavęs jog šis vakaras vidurvasarį.

Neleidau sau be galo panirti į nostalgiškus prisiminimus, tik ne šiandien.

Jau daugelį kartų esu sakęs kas man gimtadieniuose smagiausia iš aplinkos. Pati pradžia . Kai aplinkiniai nįsisiautęję ir dar susikaustę, tarytum susitiktume pirmąjį kartą, nepaisant to jog pažystami mes jau nemažai metų. Turbūt kai daugeliui, taip ir man kartais patinka žvilgtelti į viską iš šalies. Tai naudingas dalykas, norint būti kuo nešališkesniu, ar suprasti kada ir kokių ribų geriau neperžengti. Žavintis aplinkinių šypsenomis ir energingu nusiteikimu, man kaži kotai pasidarė taip keista jog daugelis jų nė velnio nesugebėjo manęs pažinti per šitiek metų. Ir ta “nuostabioji” situacija.. Kai būdamas ne toks kokį mano įvaizdį susikurdavo vaizduotėje, priversdavo atsidurti kvailio vietoje. Ir nekartą, “nuleisdavau” tai juokais,bet juokinga nebuvo. Tai parodo dar vieną gyvenimišką situaciją. Kai žmogus nesistengia ar nenori žinoti daugiau už jo pažinomo ribų, arba tai dar kartą patvirtina koks svarbus yra įvaizdis. Čia neretai galima įvardinti kaip statistinio lietuvio nusistatymą, apie kurį jau beveik sklando legendos. Neretam lietuviui patinka gyventi savo pasaulėlį, kaip kažkada vienas menininkas pasakę : „ išmoko vieną dainelę ir dainuoja kasdien, jam gerai ir kitiems turi būt gerai, Per daug nesigilina į nieką“ . Ir tikrai esu su tuo susidūręs, tuomet lieki tas kuris gilinaisi per daug. Jums ir pasakysiu tiesiai: toks požiūris daugiau ne nebrandus, o juokingas.

Laiškas

..Tam tikrose situacijose pradėjau nebeskirti dalykų kurie tikri o kurie ne. Pradėjau nebejausti ribų tarp tų dalykų kuriuos aš matau , o kurie iš tikrųjų egzistuoja. Turbūt todėl, kad pradėjo nusibosti kasdieniškas blankumas. O gal viso to atsakymo raktas buvo tuomet, kai vakar prieš užmigdamas išsivaizdavau save tamsioje celėje . Pasijutau totalioje tuštumoje. .. . . Istorija kartojasi, viskas kaip kiekvieną kartą. Kai stovėjom tarpduryje labai daug juokavom turbūt to ir tetrūko ,kad pralinksmėčiau,visai kaip labai senais laikais, visai, visai. Nėjo suprasti kada kalbėjai rimtai, o kada tik juokavai. Ir išvis nėjo suprasti tavo norų ir nuogąstavimų. Pradėjau atbukti šitoj situacijoje,nevaidinau aš kažkokio lengvabūdžio, o tiesiog nieko nenorėjau sureikšminti. Žinai kaip sako, nejuokauk su pagalbos šauksmu,nes kai iš tikrųjų reikės niekas jau nebe padės.

Mano gyvenimo žurnalas | Baltas lapas

Nuo tos dienos kai pasibaigė vasara, tarytum niekas ir nepasikeitė. Man tai svarbus laikotarpis – taip , nes aš ji sureikšminau. Labai tikėjausi jog šitie metai bus begalo darbingai (sunkūs). Nusiteikimas, kad ir kaip prieštarautų (kai kuriems) mano įsitikinimams, vis dėlto yra veiksmingas. Nes pačias didžiausias problemas susikuriame patys. Ir tikrai taip yra. Atsimenu, praeityje mano sakytojoje, iki absurdiškos satyros priartėjusią knyga. Joje buvo pasakojama apie pačio gyvenimo suktybes. Labai realistiniu požiūriu, persmelktu Merfio dėsniais, buvo minima tema apie priešus. Ten kiek pamenu labai įtraukiančiai ir trumpai buvo išdėstyta. „ Ieškoti priešų visur: po lova , spintoje ir t.t.. „ kitaip tariant ieškoti priešo savyje. Juk tikrai kai kurie įpročiai begalo apsunkina gyvenimą.. Na tarkim mano eilinis vėlyvas sėdėjimas prie pc , kai žinau jog rytoj reiks anksti keltis. Būna tenka iš pačio savęs pasijuokt tokiom situacijom. Na ,bet ka jau..

Beje paminėsiu pora man gan įsimintinų dalykų šovusių į galvą. Visų pirma sunku patikėt ,kaip kartais nutolstu nuo kai kurių žmonų. Tačiau tai nereiškia jog kai kurie žmonės nesugeba nustebinti. Šiandien praleidau labai vasariškai ilgesinga vakarą lauke. Žinoma visa kompanija juokavom, ir prisiminėm tai kas jau buvo ganėtinai užmiršta. Keletą akimirkų teko jaustis kaip žmogui,kuris prieš daugelį metų buvęs kažkur išvykęs ir vėl sugrįžo į savo tėviškę. Jaučiausi kaip kažkada buvęs , tačiau jau senokai ,kad jausčiausi jaukiai. Ir išlenda tas iki kaulų pažystamas posakis „ svetimas tarp savų“ . Nebuvo kažkokių niuansų, bet matyt busiu tas žmogus kuris norėdamas būti ultra nuoširdus turi sugebėt prisitaikyt, o tam reikia laiko. Beveik kaip Lapė mokė mažąjį princą, kaip ją prisijaukinti. Pats įsimintiniausias nutikimas buvo būtent toks jog ,net nenorėčiau kalbėti apie jį. Ne todėl jog jis nenusakomai nepadorus ar man butų dėl kažko gėda. O tiesiog jis truko vos keletą akimirkų ir sukeltų jausmų svarba nebūtų aktuali pašaliniams. Thats all. Bet nebūčiau jo paminėjas jei jis nebūtų išskirtinai svarbus. Tą akimirką,net nepagalvojau..Nepagalvojau nieko tiesa sakant. Vos tik grįžau namo prieš einant miegoti,jis privertė tiek pasukti galvą jog net paskatino prisėsti prie „Dienraščio“.

Negaliu patikėti kiek laiko skyriau nežiniai. (Taškas) ir visi mano idealizuoti dalykai tokie paprasti.

Negaliu patikėti jog kai kurių idealų, ir bene šito iškirtinai norėčiau siekti. Net jei jie patys šoktų pas mane. Ir iškėlė amžina klausimą, kuri sau kėliau pastaruosius 7 metus. Nejaugi iš tikrųjų turėjau šansų? Šiaip buvo juokinga, bet tai kai kuriuos dalykus paaiškintų. Tai sukėlę ir prikėlė kažką seniai mirusį. Ir man tai visai patinka.

Beje dar kai kas, ka kaupiau naujam postui, bet mečiau:

Yra dalykų kurių geriau nesakyti, aš nesiginčysiu su tais kurie man bandys užtikrint jog jie nori sakyti ,ką galvoja ,nes taip geriau. Tai man primena vaikišką užsispyrima ir būtent lydimą gyvenimiškos patirties stoką, o tas vaikiškumas neatneša naudos. Pasakiau ką, galvojau.

Comme Des Enfants

Tell My Why

Iš paprastų dalykų. Iš paprastų dalykų išsirutulioja dideli. Nebūtinai, tai nenusakomas, gėris. Nebūtinai tai turi būti blogis ,ar tiesiog meilė. Šia vasarą elgiausi kaip vaikas, daugelyje situacijų , specialiai. Dieve mano, tai juk viena šitokių unikalių vasarų mano kartos jaunime. Ir man daugelis aplinkinių dar sugeba išstenėt jog vasara jiems kaip visos.

Na senesniais laikais buvo tokia reklama. Kai Lietuvoje buvo mažiau draudimų (ir šiaip laikai geresni buvo) per bene alaus reklama vis brukdavo tokius paprastus žodžius, gal jau laikas keistis?

Turbūt jau laikas tiems kurie nepajuto permainų, arba ,bet kuriuo atveju nesijaučia laimingi. Man rugsėjo 1-oji tai savotiška nauja pradžia daugiau nei vien kartais absurdiškiems mokslo metams. Man tai savotiški nauji psichologiniai metai. Toks pats potyris , būna ir prieš tikrus naujus metus. Kai jauti tikrųjų permainų meta.Tarytum atverti nauja lapą ir tikrai jauti tą akimirka kai gali savo gyvenimą pakreipt kita linkme labiau nei įprastai. Pastaruosius mėnesius, labai įdomiai nugyvenau, visom prasmėm. Įdomiausias turbūt dalykas iš asmeninio gyvenimo man nutiko, jog gyvenau negalvodamas apie viena svarbiausių žmogiškumo (pavadinkim) faktorių. Buvau užmiršęs apie savo galimybes ir norus. Norėjau tik gyventi, būti žmogiškos rasės dalim.

Man įdomi mintis šovė į galvą. Pabaigai norėčiau paklausti kaip apibrėžėt draugus, draugystę? (Nebūtina atsakyt) Kodėl daugelis pabrėžia jog neturėdamas konkretaus žmogaus, negalės gyventi ramiai. Juk turėjimas neišeiti ar ne?

I Ran Away

(v)ažiuodamas itin vingiuotu keliu, begalo ramiai žvelgiau i horizontą kuriuo bemaž kiekvienas žmogus kilęs iš lygumų galėtų stebėtis. Nuostabiai saulės apšviestame ruože pradėjo aiškėti kalnų augmenija, kuri visa šitą peizažą pavertė viena įsimintiniausių akimirkų per pastarasis dienas. Dar vienas vingiuotas posūkis ir atsidūrėme viduryje kalnų apsupties. Sunku suvokti kas ta akimirka tarytum sužibėjo mano galvoje. Aš sėdėjau neįtikėtinai apstulbintas ir klausiausi pačios iškalbingiausios tylos. Tiksliau to pačio kalno efekto paveiktų šeimos narių kvėpavimo (Tiesiog visi tylėjom) .

Stengiausi žvelgti kuo toliau į Tatrus ir vienas iš pirmųjų dalykų kuris man užkliuvo į akiratį tai buvo jauna dviratininkė besišypsanti ir Letai besileidžianti nuo nedidelio kalnelio. Nežinau kodėl man ta akimirka buvo tokia įsimintina. Tačiau sėdėdamas ir įkvėptas šių vaizdų pagalvojau apie mano palikta rutina ir kasdienybę namuose. Aš žinau jog jos pasiilgsiu , bet ar ji pasiilgs manęs. Turbūt tos dienos ilguma ir permainos gyvenime mane vertė jaustis nesaugiai, tarytum aš kažko laukčiau.

Nors aš ir laukiau, kita vertus laukiau jau ilgai. Aš niekada savęs neklausdavau ar šios dienos nuostabios akimirkos niekada nepasikartos, aš niekada neklausiau savęs ir apie tave. Matyt čia ir išlenda aštrūs kampai iš mano charakterio. Deja per jį nukenčiu ir aš pats. Surizikavau tapdamas tuo kurio niekada nepamirši arba ateityje pamirši patį pirma. Žinau jog man prieš išvažiuojant norėjai kažką pasakyti, o tokie dalykai kaip pokalbis tau nekasdieniški. Tačiau aš ištiktųjų nenorėjau klausytis. Kodėl negaliu pasakyti,tačiau tas paslaptingumas greičiausiai išgaravo,liko tik.. Na galų gale mes jau gana suaugom. Ir visi jau turim prioritetus , o tas jausmas kuri jaučiau vieną iš vakarų mane privertė prisiminti pranašingos ir kartu gyvenimiškos šios situacijos pabaigos , kvapą.

When Enough is Not Enough

Kaip norėjau tą akimirką pabėgti į Tatrus, ir ten pradėti viską iš naujo. .

Laiškas mažiausiam žmogui pasaulyje.

Šiandien nepabijosiu dviejų dalykų vienas iš jų tai atžarumas.

Pramerkus akis iš ryto ir pažiūrėjus pro langą , pirmoji mintis šovus į galvą buvo „ot šūdas“ . Iškart nuotaikingos atitikmens ieškojau muzikoje,tiksliau Mobio klasikoje „One Of These Mornings“. Šiandieninis šiltas ir vasariškas lietus nevaržomai man leido kiurksoti namuose, be jokios sąžinės graužaties. Tad visko gali būti jog šiandiena bus visai maloni naujiena mano dienraščio skaitytojams. Pabandysiu išpildyt seniai pasąmonėje „kabojusią“ „auksarankio“ idėją.

Laiškas mažiausiam žmogui pasaulyje.

Stebėti žmones yra didelis malonumas, nekalbu apie analizes tiesiog stebėjimą ir jų reagavimą į tam tikras situacijas. Visi skirtingos personos siekiančios aukščiausio, sąmoningai ar nesąmoningai. Išskirtinis bruožas tai troškimas būtini unikumu, net nepagalvojus jog gimęs automatiškai juo tampi.

Yra labai daug dalykų kurių aš nesuprantu. Nuo žmogiškų nesusipratimų gydo pokalbis. Tačiau yra nemažai išlygų skirtingom situacijoms, tu žinai kokias aš nesąmones dabar čia kalbu. Nes niekada nejaučiau iš tavęs palaikymo, o visi dalykai kuriuos pasakydavau buvo persmelkti šalčiu. Dabar ir aš atsidūriau tokioje situacijoje kurioje paprastai būdavo kitos personos iš mano aplinkos. Tačiau istorija eina ratu , ir vienintelis dalykas ko iš jos galėtume pasimokyti tai ,kad iš jos nieko taip deramai ir neišmokstame. Bet jau man pastaruoju metu tai tinka ypatingai. Kita vertus po dviejų „kaktomušų“ abejoju ar trečia kartą leisčiau sau taip „trinktelti“. Nesinori elgtis beviltiškai. O iš šitos (iš pirmo žvilgsnio) beviltiškos situacijos vis dar nerandu , rakto , sprendimo. Kaip galų gale tinkamai pasielgti ir išlipti, jeigu to reikės. Nejaugi ir vėl turėsiu būti geradariu Kalėdų seneliu kuris tik dovanoja. Žinau jog buvo ir gražių momentų, tačiau po tokio akivaizdaus „bėgimo ir šalinimosi„ pradedu vis labiau linkti prie minties jog akivaizdžiai kažko nežinau. Akivaizdžiai.