12 | 10 10

Paprastai stebuklingųjų skaičių magija netikiu. Žinojau jog žmonės jiems tiki jog jose juose užkoduota mūsų ateitis, Juokinga ar nejuokinga ,tačiau šitie dalykai tapo mano pastarųjų gyvenimo metų dalimi. Nors ir nedidele, likusia šešėlyje tikrų dalykų.

Jau 7 metai (10 10) kai aš pirmąjį kartą „papuoliau“ į mokyklos mainų programą. Nenusakomus įspūdžius prisimenu. Ko man tuomet tereikėjo, tokiam ganėtinai mažam vos 12 metų. Turbūt tai viena iš priežasčių lėmusių mane dar kartą perversti jau ilgus metus dūlėjusius foto albumus.

Nesugebu suvokti kokio atsitikimo dėka , mano ausims teko dar kartą pasimėgauti Norah Jones – Live don’t Know Why. Dėl dabartinės nostalgiškos būsenos ji iškarto lipte prilipo kaip soundtrackas. Beje tuometinė kelionė man buvo kartu ir kaip gyvenimo pamoka, o gal greičiau pamokos.

• Pirmiausia išmokau jog gyvenime visko galima gauti iš tikrųjų to norint. Tačiau tam reikia daug rizikuoti.
• Kiekvienas turi kokių nors talentų apie kuriuos net nenumano.
• Humoras ir komunikabilumas jungia visus žmones.
• Viskas ne taip kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
• Verta siekti geriausio, nes geriausia vis vien kažkas gaus, o kuo tas žmogus geresnis už tave? (Nepersistenkit taikydami gyvenime, susidursit su kita fraze Too Much Ego Will Kill Your Talent)

Ir t.t

Kiek vėliau susitikau žmogų su kuriuo pasakėm tokį patį sėkmės skaičių – 12. Totalus sutapimas. Bet jau nujaučiau jog ateitį kažkas bus įdomaus su juo. Taip ir nutiko.

O Prieš metus tokiu metu (10 10 d.) buvau Vokietijoje ir realiai suvokiau užsienio svarba. Ir tai kokie visi žmonės panašūs, tesiskiria papročiai, įpročiai ir kalba. Bet rūpesčiai ir bėdos , norai ir svajonės – vienodos. (Yra išlygų ,bet nedarau iš to diskusijos). Bet kuriuo atveju pasiilgau kelionėse pažintu žmonių ir dar kartą „pagedėjau“ savo praliestų šansų.

Paprastai ir nuoširdžiai

Turėjau proga pažiūrėti kaip kažkurie mano savaitgaliai atrodo iš šalies. Pastaruoju metu juose labai mažai nuoširdumo. Žmonės toje aplinkoje pasiryžę praleisti laika linksmai betkia kaina. O tai ilgainiui įsigrysta – patikėkit. Žiauriausia turbūt, kai linksmybės ateina į tokį lygmenį jog nuo jų net vemti verčia. Šį savaitgali turėjau natūraliai išplaukusią proga pabūti Bilo Murėjus herojumi Broken Flowersuose. Ne dėl idėjos, o dėl to keisto į viską nusispjovimo. O tas buvo suvokiama ne visiems. Neturėjau noro kam nors apie tai pasakoti. Jeigu taip atvirai. Žinau ta situaciją kai pasakau vos ne kažką tokio suprantamo greičiausiai tik man pačiam. Palinksi galva, mmmm – numyke ir pasistengia patyliukais nuslysti į šoną. Galima sakyti naudojausi tuo. Ginantis abstrakcijomis pasakysiu ir asmeniška dalyką. Kai gavau kvietimą kurio bučiau neatsisakęs – anksčiau. Tuomet man pasirodė, labai kvaila , nes pastebėjau jog tas žmogus nuolatos mėgsta ką nors esant šalia,nesąmoningos manipuliacijos dėka.(Žodžiu jokios čia romantikos) . O dabar N.Jones žodžiai labai tinka :

I waited ’til I saw the sun
I don’t know why I didn’t come
I left you by the house of fun
I don’t know why I didn’t come
I don’t know why I didn’t come

Pabūk dar truputį ilgiau.

Reconer

Jau vien rudeniškas oras nenuteikė šiandie gerai dienai. Niekas šiandiena manęs „nestabdė“. Išskyrus įkyriai besivelkanti nuotaikų kaita. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti mano gyvenime esti permainų. Gyvenimas nestovi vietoje, galbūt todėl atsiranda daug dienų kai aš juo tiesiog mėgaujuosi. Galbūt todėl ir kartais patylomis dėkoju savo tėvams už visas galimybes kurias jie man suteikė. Nes ne paslaptis jog gali ir gyvendamas būti negyvu. Wtf? Žmogus kuris užsisekliandžia , užsidaro namuose, nepasakyčiau jog pilnas gyvybės. Bet tokių žmonių vis pasitaiko ir kas keisčiausia ,gyvena jie savo pasaulėlį , dainuoja tą pačia diena iš ryto ir nemato bėdų.

Taigi kaip jau minėjau esti permainų, tačiau jos daugiau ar mažiau susiję su mane supančiais žmonėmis. Vieni iš artimųjų tarytum keičia kitus. Kaip čia taip nutiko? Nebesuprantu kam tuomet vieni kitiems taip apsimetinėti jog džiaugiamės vieni kitus matydami. Vakar sėdėdamas prie židinio atvyraudamas supratau jog jau sunkoka rasti bendrų interesų. Atsiranda ir tų kurie vieni kitiems pavydi. Norėčiau kiek nutolt nuo tokių dalykų. Šiandien galbūt jaučiuosi kaip kažkas pasenęs, praeitis.Mane vemt verčia nuo to dirbtinio nuoširdumo.

Greičiausiai niekad nebūčiau apie tai pagalvojąs , jeigu nebūčiau susitikęs su žmonėmis kurie yra viso to priešingybė. Galbūt tai buvo raktas į pažinimą. Mat gyvendamas gyvenimą kuriame kažkurioje srityje būna mažokai pokyčių , pradedi užmišti jog gali būti dar ir kitaip. Traukęsi kai kurios asmenybės iš mano pasaulio, mano vietą užima kiti. Turbūt tiek pat energingi ir apsukrūs, kiek aš buvau prieš kokius pora metų. Tik, kad niekados nepasižymėjau tokiu įžūlumu. Nors tą vakarą prikalbėjau dalykų kurių geriau būčiau nesakęs, tačiau kaip kompensaciją gavau peno pamastymui. Aklumas mūsų priešas.

Nothing

..Pavargę jie prisėdo kelioms minutėms. Niekas ir nepastebėjo. Nepastebėtu turbūt jei šį kartą imtų iš čia ir išeitų.

Labai keisti jausmai užklumpa kai aplanko visa vertiškas supratimas.

O apie ką galvoji – tu?

 

Pabandykim šį kartą kitaip.

Pastaruoju metu nerasdavau laiko man mieliems darbams. Jei kalbant konkrečiai tai laiko nerasdavau ir „Dienraščiui“. Šiemetiniai metai man labai svarbūs mokslo prasme. Be to aš žingsnelis po žingsnelio mokinuosi planuoti laiką, tai susiję su visa mano kasdienybe. Be to tai daug didesnis menas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pastaruoju metu išsipildė ,daugiau ar mažiau, įvykių kurie man buvo ar tebėra svarbūs. Esu tikras jog buvo kilę tokių minčių kurias be abejonės vertėjo užrašyti,tačiau taip susiklostę jog palikau jas užmarščiai. O ištiko ir pačiam ateityje būtų buvę įdomu paskaitinėti. Mėgstamiausias mano pastarojo meto guodimo būdas ,buvo sau vis priminti jog greičiausiai postas tai kaip ir geras vynas , paprastai būna brandinamas.

Kad ir kaip ten bebūtų vienas iš aktualesnių mėnesio įvykių buvo nedidelis praregėjimas. Nors prieš tai daug kartų buvom perkalbėję ir iš esmės padėję tašką diskusijoje. Tačiau gal iš neturėjimo ką veikti, o gal iš smalsumo kartą pasvarsčiau. Kaip atrodo iš šalies kai kurie žmonės ,kuriuos laikau gana artimais. Gal iš tikrųjų ne kaip jie atrodo, tačiau kaip pasikeitė ir kiek dar jie man liko artimi. Nesusimulkinsiu kokios buvo išvados, tačiau suvokiau jog kai kam dar egzistuoja antroji paauglyste. Arba tiesiog išryškėjo natūraliosios atrankos bruožai. Na taip , jų asmenybėse. Kai kurie pradėjo branginti pažintis pagal kiekybė o ne kokybę. O čia jau sad.

Beje pastaruoju metu pradėjau jaustis vėl gyvas. O formulė labai parasta, labai daug ka reiškė šis savaitgalis kurį praleidau labai gerų žmonių kompanijoj ir aplakėm Vilnių, Bixus. Žodžiu gyva muzika, sostinė, draugai ir tai ka jau senokai daręs, džiaugiausi naujais dar nepatirtais potyriais. Bet visų maloniausia , kai pradeda stebinti gyvenimiškos staigmenos, netikėti dalykai primena jog egzistuoju.

Lyg laiško butelyje išmetimas į jūrą

“Saldus vanduo”

I

Labai daug dalykų nutinka netikėtai. Ir keista tai jog pastaruoju metu dalykai tikrai nepretenduojantys tapti geriausiais sugeba tapti kažkuo išskirtiniu. Matyt tai gyvenimo dalis, stebinti ir būti nustebintu..

II

Besišypsodamas mėgavausi vakaro gaiva. Minutėlę kita , tikrai save buvau apgavęs jog šis vakaras vidurvasarį.

Neleidau sau be galo panirti į nostalgiškus prisiminimus, tik ne šiandien.

Jau daugelį kartų esu sakęs kas man gimtadieniuose smagiausia iš aplinkos. Pati pradžia . Kai aplinkiniai nįsisiautęję ir dar susikaustę, tarytum susitiktume pirmąjį kartą, nepaisant to jog pažystami mes jau nemažai metų. Turbūt kai daugeliui, taip ir man kartais patinka žvilgtelti į viską iš šalies. Tai naudingas dalykas, norint būti kuo nešališkesniu, ar suprasti kada ir kokių ribų geriau neperžengti. Žavintis aplinkinių šypsenomis ir energingu nusiteikimu, man kaži kotai pasidarė taip keista jog daugelis jų nė velnio nesugebėjo manęs pažinti per šitiek metų. Ir ta “nuostabioji” situacija.. Kai būdamas ne toks kokį mano įvaizdį susikurdavo vaizduotėje, priversdavo atsidurti kvailio vietoje. Ir nekartą, “nuleisdavau” tai juokais,bet juokinga nebuvo. Tai parodo dar vieną gyvenimišką situaciją. Kai žmogus nesistengia ar nenori žinoti daugiau už jo pažinomo ribų, arba tai dar kartą patvirtina koks svarbus yra įvaizdis. Čia neretai galima įvardinti kaip statistinio lietuvio nusistatymą, apie kurį jau beveik sklando legendos. Neretam lietuviui patinka gyventi savo pasaulėlį, kaip kažkada vienas menininkas pasakę : „ išmoko vieną dainelę ir dainuoja kasdien, jam gerai ir kitiems turi būt gerai, Per daug nesigilina į nieką“ . Ir tikrai esu su tuo susidūręs, tuomet lieki tas kuris gilinaisi per daug. Jums ir pasakysiu tiesiai: toks požiūris daugiau ne nebrandus, o juokingas.

Laiškas

..Tam tikrose situacijose pradėjau nebeskirti dalykų kurie tikri o kurie ne. Pradėjau nebejausti ribų tarp tų dalykų kuriuos aš matau , o kurie iš tikrųjų egzistuoja. Turbūt todėl, kad pradėjo nusibosti kasdieniškas blankumas. O gal viso to atsakymo raktas buvo tuomet, kai vakar prieš užmigdamas išsivaizdavau save tamsioje celėje . Pasijutau totalioje tuštumoje. .. . . Istorija kartojasi, viskas kaip kiekvieną kartą. Kai stovėjom tarpduryje labai daug juokavom turbūt to ir tetrūko ,kad pralinksmėčiau,visai kaip labai senais laikais, visai, visai. Nėjo suprasti kada kalbėjai rimtai, o kada tik juokavai. Ir išvis nėjo suprasti tavo norų ir nuogąstavimų. Pradėjau atbukti šitoj situacijoje,nevaidinau aš kažkokio lengvabūdžio, o tiesiog nieko nenorėjau sureikšminti. Žinai kaip sako, nejuokauk su pagalbos šauksmu,nes kai iš tikrųjų reikės niekas jau nebe padės.

Mano gyvenimo žurnalas | Baltas lapas

Nuo tos dienos kai pasibaigė vasara, tarytum niekas ir nepasikeitė. Man tai svarbus laikotarpis – taip , nes aš ji sureikšminau. Labai tikėjausi jog šitie metai bus begalo darbingai (sunkūs). Nusiteikimas, kad ir kaip prieštarautų (kai kuriems) mano įsitikinimams, vis dėlto yra veiksmingas. Nes pačias didžiausias problemas susikuriame patys. Ir tikrai taip yra. Atsimenu, praeityje mano sakytojoje, iki absurdiškos satyros priartėjusią knyga. Joje buvo pasakojama apie pačio gyvenimo suktybes. Labai realistiniu požiūriu, persmelktu Merfio dėsniais, buvo minima tema apie priešus. Ten kiek pamenu labai įtraukiančiai ir trumpai buvo išdėstyta. „ Ieškoti priešų visur: po lova , spintoje ir t.t.. „ kitaip tariant ieškoti priešo savyje. Juk tikrai kai kurie įpročiai begalo apsunkina gyvenimą.. Na tarkim mano eilinis vėlyvas sėdėjimas prie pc , kai žinau jog rytoj reiks anksti keltis. Būna tenka iš pačio savęs pasijuokt tokiom situacijom. Na ,bet ka jau..

Beje paminėsiu pora man gan įsimintinų dalykų šovusių į galvą. Visų pirma sunku patikėt ,kaip kartais nutolstu nuo kai kurių žmonų. Tačiau tai nereiškia jog kai kurie žmonės nesugeba nustebinti. Šiandien praleidau labai vasariškai ilgesinga vakarą lauke. Žinoma visa kompanija juokavom, ir prisiminėm tai kas jau buvo ganėtinai užmiršta. Keletą akimirkų teko jaustis kaip žmogui,kuris prieš daugelį metų buvęs kažkur išvykęs ir vėl sugrįžo į savo tėviškę. Jaučiausi kaip kažkada buvęs , tačiau jau senokai ,kad jausčiausi jaukiai. Ir išlenda tas iki kaulų pažystamas posakis „ svetimas tarp savų“ . Nebuvo kažkokių niuansų, bet matyt busiu tas žmogus kuris norėdamas būti ultra nuoširdus turi sugebėt prisitaikyt, o tam reikia laiko. Beveik kaip Lapė mokė mažąjį princą, kaip ją prisijaukinti. Pats įsimintiniausias nutikimas buvo būtent toks jog ,net nenorėčiau kalbėti apie jį. Ne todėl jog jis nenusakomai nepadorus ar man butų dėl kažko gėda. O tiesiog jis truko vos keletą akimirkų ir sukeltų jausmų svarba nebūtų aktuali pašaliniams. Thats all. Bet nebūčiau jo paminėjas jei jis nebūtų išskirtinai svarbus. Tą akimirką,net nepagalvojau..Nepagalvojau nieko tiesa sakant. Vos tik grįžau namo prieš einant miegoti,jis privertė tiek pasukti galvą jog net paskatino prisėsti prie „Dienraščio“.

Negaliu patikėti kiek laiko skyriau nežiniai. (Taškas) ir visi mano idealizuoti dalykai tokie paprasti.

Negaliu patikėti jog kai kurių idealų, ir bene šito iškirtinai norėčiau siekti. Net jei jie patys šoktų pas mane. Ir iškėlė amžina klausimą, kuri sau kėliau pastaruosius 7 metus. Nejaugi iš tikrųjų turėjau šansų? Šiaip buvo juokinga, bet tai kai kuriuos dalykus paaiškintų. Tai sukėlę ir prikėlė kažką seniai mirusį. Ir man tai visai patinka.

Beje dar kai kas, ka kaupiau naujam postui, bet mečiau:

Yra dalykų kurių geriau nesakyti, aš nesiginčysiu su tais kurie man bandys užtikrint jog jie nori sakyti ,ką galvoja ,nes taip geriau. Tai man primena vaikišką užsispyrima ir būtent lydimą gyvenimiškos patirties stoką, o tas vaikiškumas neatneša naudos. Pasakiau ką, galvojau.

Comme Des Enfants

Tell My Why

Iš paprastų dalykų. Iš paprastų dalykų išsirutulioja dideli. Nebūtinai, tai nenusakomas, gėris. Nebūtinai tai turi būti blogis ,ar tiesiog meilė. Šia vasarą elgiausi kaip vaikas, daugelyje situacijų , specialiai. Dieve mano, tai juk viena šitokių unikalių vasarų mano kartos jaunime. Ir man daugelis aplinkinių dar sugeba išstenėt jog vasara jiems kaip visos.

Na senesniais laikais buvo tokia reklama. Kai Lietuvoje buvo mažiau draudimų (ir šiaip laikai geresni buvo) per bene alaus reklama vis brukdavo tokius paprastus žodžius, gal jau laikas keistis?

Turbūt jau laikas tiems kurie nepajuto permainų, arba ,bet kuriuo atveju nesijaučia laimingi. Man rugsėjo 1-oji tai savotiška nauja pradžia daugiau nei vien kartais absurdiškiems mokslo metams. Man tai savotiški nauji psichologiniai metai. Toks pats potyris , būna ir prieš tikrus naujus metus. Kai jauti tikrųjų permainų meta.Tarytum atverti nauja lapą ir tikrai jauti tą akimirka kai gali savo gyvenimą pakreipt kita linkme labiau nei įprastai. Pastaruosius mėnesius, labai įdomiai nugyvenau, visom prasmėm. Įdomiausias turbūt dalykas iš asmeninio gyvenimo man nutiko, jog gyvenau negalvodamas apie viena svarbiausių žmogiškumo (pavadinkim) faktorių. Buvau užmiršęs apie savo galimybes ir norus. Norėjau tik gyventi, būti žmogiškos rasės dalim.

Man įdomi mintis šovė į galvą. Pabaigai norėčiau paklausti kaip apibrėžėt draugus, draugystę? (Nebūtina atsakyt) Kodėl daugelis pabrėžia jog neturėdamas konkretaus žmogaus, negalės gyventi ramiai. Juk turėjimas neišeiti ar ne?

I Ran Away

(v)ažiuodamas itin vingiuotu keliu, begalo ramiai žvelgiau i horizontą kuriuo bemaž kiekvienas žmogus kilęs iš lygumų galėtų stebėtis. Nuostabiai saulės apšviestame ruože pradėjo aiškėti kalnų augmenija, kuri visa šitą peizažą pavertė viena įsimintiniausių akimirkų per pastarasis dienas. Dar vienas vingiuotas posūkis ir atsidūrėme viduryje kalnų apsupties. Sunku suvokti kas ta akimirka tarytum sužibėjo mano galvoje. Aš sėdėjau neįtikėtinai apstulbintas ir klausiausi pačios iškalbingiausios tylos. Tiksliau to pačio kalno efekto paveiktų šeimos narių kvėpavimo (Tiesiog visi tylėjom) .

Stengiausi žvelgti kuo toliau į Tatrus ir vienas iš pirmųjų dalykų kuris man užkliuvo į akiratį tai buvo jauna dviratininkė besišypsanti ir Letai besileidžianti nuo nedidelio kalnelio. Nežinau kodėl man ta akimirka buvo tokia įsimintina. Tačiau sėdėdamas ir įkvėptas šių vaizdų pagalvojau apie mano palikta rutina ir kasdienybę namuose. Aš žinau jog jos pasiilgsiu , bet ar ji pasiilgs manęs. Turbūt tos dienos ilguma ir permainos gyvenime mane vertė jaustis nesaugiai, tarytum aš kažko laukčiau.

Nors aš ir laukiau, kita vertus laukiau jau ilgai. Aš niekada savęs neklausdavau ar šios dienos nuostabios akimirkos niekada nepasikartos, aš niekada neklausiau savęs ir apie tave. Matyt čia ir išlenda aštrūs kampai iš mano charakterio. Deja per jį nukenčiu ir aš pats. Surizikavau tapdamas tuo kurio niekada nepamirši arba ateityje pamirši patį pirma. Žinau jog man prieš išvažiuojant norėjai kažką pasakyti, o tokie dalykai kaip pokalbis tau nekasdieniški. Tačiau aš ištiktųjų nenorėjau klausytis. Kodėl negaliu pasakyti,tačiau tas paslaptingumas greičiausiai išgaravo,liko tik.. Na galų gale mes jau gana suaugom. Ir visi jau turim prioritetus , o tas jausmas kuri jaučiau vieną iš vakarų mane privertė prisiminti pranašingos ir kartu gyvenimiškos šios situacijos pabaigos , kvapą.

When Enough is Not Enough

Kaip norėjau tą akimirką pabėgti į Tatrus, ir ten pradėti viską iš naujo. .

Laiškas mažiausiam žmogui pasaulyje.

Šiandien nepabijosiu dviejų dalykų vienas iš jų tai atžarumas.

Pramerkus akis iš ryto ir pažiūrėjus pro langą , pirmoji mintis šovus į galvą buvo „ot šūdas“ . Iškart nuotaikingos atitikmens ieškojau muzikoje,tiksliau Mobio klasikoje „One Of These Mornings“. Šiandieninis šiltas ir vasariškas lietus nevaržomai man leido kiurksoti namuose, be jokios sąžinės graužaties. Tad visko gali būti jog šiandiena bus visai maloni naujiena mano dienraščio skaitytojams. Pabandysiu išpildyt seniai pasąmonėje „kabojusią“ „auksarankio“ idėją.

Laiškas mažiausiam žmogui pasaulyje.

Stebėti žmones yra didelis malonumas, nekalbu apie analizes tiesiog stebėjimą ir jų reagavimą į tam tikras situacijas. Visi skirtingos personos siekiančios aukščiausio, sąmoningai ar nesąmoningai. Išskirtinis bruožas tai troškimas būtini unikumu, net nepagalvojus jog gimęs automatiškai juo tampi.

Yra labai daug dalykų kurių aš nesuprantu. Nuo žmogiškų nesusipratimų gydo pokalbis. Tačiau yra nemažai išlygų skirtingom situacijoms, tu žinai kokias aš nesąmones dabar čia kalbu. Nes niekada nejaučiau iš tavęs palaikymo, o visi dalykai kuriuos pasakydavau buvo persmelkti šalčiu. Dabar ir aš atsidūriau tokioje situacijoje kurioje paprastai būdavo kitos personos iš mano aplinkos. Tačiau istorija eina ratu , ir vienintelis dalykas ko iš jos galėtume pasimokyti tai ,kad iš jos nieko taip deramai ir neišmokstame. Bet jau man pastaruoju metu tai tinka ypatingai. Kita vertus po dviejų „kaktomušų“ abejoju ar trečia kartą leisčiau sau taip „trinktelti“. Nesinori elgtis beviltiškai. O iš šitos (iš pirmo žvilgsnio) beviltiškos situacijos vis dar nerandu , rakto , sprendimo. Kaip galų gale tinkamai pasielgti ir išlipti, jeigu to reikės. Nejaugi ir vėl turėsiu būti geradariu Kalėdų seneliu kuris tik dovanoja. Žinau jog buvo ir gražių momentų, tačiau po tokio akivaizdaus „bėgimo ir šalinimosi„ pradedu vis labiau linkti prie minties jog akivaizdžiai kažko nežinau. Akivaizdžiai.

2 kart tiek.

Aš sėdėjau ant lieptelio krašto, nuleidęs kojas žemyn ,tačiau neliesdamas vandens. Po galais, pastarieji vasariški planai pradėjo pildytis. Baigėsi B2G ,paskui mano jubiliejus. Esu už savo veiksmus jau atsakingas ir nejaučiu jokių pakyčių gyvenime kuriuos mano įtakotų amžius. Nebūčiau aš jeigu neįžvelgčiau čia paradokso..

Čia turbūt save ir pertrauksiu, nes turiu dar pora dalykų pasakyti (dar kažkam). Šita mano kiber-rašliava kuria ką tik parašysiu gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti „neįkandamą“ , o gal ir nesuprantama apskritai. Jeigu tai tau ištiktųjų pasirodė neįkandama?! Prisitaikyk tai ką randi naudingo.

.. – Taip tiesiai ir pasakė : Jeigu ne aš , tai kažkas kitas , tai padarys. Ir padarys… būtinai.

.. Šypsojosi , juokėsi , „maivėsi“. Paskui tarytum atsitokėjo pasakė: „ nu ir nach..“(kalbėkime ši kartą neburnodami) atsisuko ir ilgai žiurėjo į mane.

..Iš pradžių juokėmės mes, paskui juokėsi jos, nors kai mes juokėmės tai bent jau žinojom iš ko.

.. Tada trinktelėjus į stalą su tais juokingai , nereikalingais „rakandais“ atsisukau ir nusišypsojau ,nes toptelėjo tai situacijai genialus apibudinimas. Jausmingas žmogus labiau išgyvena tai, nors parastai va ten tie ,anokie ir tokie ,niekada ir neįvertina to. Nes romantika, ir neoromantiką jiems dar nepažinti dalykai.

..Va tada tai buvo, va , va. Kai mano familiarumas pasiekė bene kritinę ribą. Pridėjau dar nuovargio , paskui ją sekė satyra ir.. Tu žinai kas buvo. Blogiausia jog tik dabar save gelbėt pradėjau.

..Savo žvilgsniu man kažką bandė pasakyti tačiau elgesys buvo keistas ir kartasi beveik nepakenčiamas, tarytum bučiau prasikaltęs ir mes būtume priešai. Jeigu čia buvo bandoma kažką dangstyt, tai aš jau prisigalvojau.

..O jau kitą dieną, vakare buvo daug pastebėjimų, pirmi keli buvo labiau paprasti. Iškėliau sau klausimą parasta ir nebuvo tai sunku atsakyti. Pagalvok , neretai žmogui ne tiek reikia konkrečios personos kiek nesinori būt (va) būtent dabar čia vienam, rytoj (ne) tu busi su kažkuo ,bet šia akimirką.Kaip? Kodėl manai bendravimo programos populiarios tarp jaunimo? Gerai čia buvo paminėjas vienas psichologas wordpreseris.

.. Ne ten tikrai abejoju ar buvo talentas, tereikia pasirodyti prasčiau ir iš prasčiausių kažkas vis vien bus geriausias, čia kaip ir tarp geriausiųjų , na ,bet ne ši kartą.

..Jaučiasi kiti kriterijai , tačiau gal tam zmogui buvo galvoje įstrigus viena mintis. Jog niekas dar taip nesielgė su tuo žmogumi, nebūtinai gerumo prasme, laisvumo, kaip su sau lygiu , o ne ..?..

.. Ne ten tikrai nebuvo talentas, paprasčiausiai kai kurie būna godūs ir padaro viską , kad gautų ko nori. Jeigu tu taip trokštum įšūkių o ne rezultato ir tu tai sugebėtum.

.. Ir taip iš pasalų manęs paklausė , nes jei kažkas išgristų kaip kažkas kalba apie ta primarį kažką tai turbūt įsižeistų iki gyvenimo pa.. nors ne įsižeistų ilgam. Ir tas antras kažkas nesupranta kodėl „reikalai nejuda“ , net neivertinadamas jog situacija realiai visai kitokia. Ir žiauriai, nors.. Jeigu netyčia nutiktų taip jog aš klystu tai suabejočiau daugeliu su tuo nesusijusių dalykų patikimumu, kitaip sakant savo nuojauta.

..Gal čia išėjo ir į nauda, arba yra kažkas už širmos , ko aš akivaizdžiai nežinau. Tačiau tu ją saugai. 2 kart tiek.

Tylūs nesuprantami žodžiai.

Ta vakarą sėdėjau ir klausiausi. Lietus tyliai ir begėdiškai barbeno. Ne viską ir aš prisimenu, tačiau tą akimirką girdėjau tuos tylius žodžius. Aš juos kartais vakare pakartodavau, arba tomis akimirkomis kai man būdavo nuoširdžiai (nežinia dėl ko) liūdna. Tą akimirką aš juokavau. Juokavau ir juokiausi netgi iš tų dalykų kurie parastai gal ir nebūtų juokingi. Jau vien todėl jog man buvo gera , netgi nepaisant to jog aš to momento nevertinau. Arba bent jau nevertinau užtektinai. Gal aš juokiausi iš savo susivokimo į man daugelį rupimų klausimų, o gal juokiausi iš naujai kilusių klausimų. Nors man jau ir buvo minėti šie nuoširdus žodžiai . Jie jau nebekėlė susižavėjimo kaip anksčiau. Šį kartą žinojau kiek daugiau. Nes tą vakarą sėdėjau ir klausiausi tų tylių ir nesuprantamų žodžių.